A. Miškinio biografija
A. Miškinio bibliografija
Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai
Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui
A. Miškinio kūryba
Straipsniai apie kūrybą
Kūrinių recenzijos
Jubiliejai, šventės, spektakliai
A. Miškinio literatūrinė premija
A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba
Fotonuotraukų galerija
Į pradžią

 

                        A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba  

 

 

Rūta Jonuškienė

Po šimtamečiais klevais šviečia Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinė sodyba

 

Iš Utenos rajono Daugailių miestelio vingiuotu vieškeliuku nuvykę į Juknėnų kaime esančią Antano ir Motiejaus Miškinių memorialinę sodybą, buvome maloniai nustebinti. Gimtasis poeto Antano Miškinio ir jo brolio vertėjo Motiejaus namas iš tolo švietė baltomis langinėmis, sodria geltona spalva nudažytomis lauko sienomis, nauju stogu. Aplinkui iškirsti nereikalingi krūmai, nupjauta žolė, atsirado daugiau erdvės. Regis, išsipildė tai, apie ką ilgai ir su nerimu kalbėta ne viename kultūros, švietimo, bibliotekų darbuotojų susibūrime - memorialinė sodyba pradėta tvarkyti ir darbai ateityje bus tęsiami.

Atnaujintas gyvenamasis namas

Utenos rajono savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus paminklotvarkininkas Jonas Marma sakė, jog vienintelė Utenos rajone esanti rašytojų A. ir M. Miškinių sodyba (gyvenamasis namas) visiškai restauruota. Sutaisyti pamatai, pakeistos ir restauruotos stogo gegnės, sienų rąstai. Tame namo gale, kur buvo virtuvė, teko naujai sukirsti ir kai kur visai pakeisti rastinių sienų tašus bei sienų dailylenčių apkalus. Sodybos stogas buvo dengtas šiferiu, po kuriuo išlikęs sutrešusių skiedrų sluoksnis. Dabar stogo danga visiškai pakeista - gyvenamasis namas apdengtas drožtomis impregnuotomis skiedromis.

Paminklotvarkininkas Jonas Marma pasakojo, kad beveik visuose A. ir M. Miškinius menančio namo kambariuose grindų lentos buvo supuvusios ar sutrūnijusios dėl po grindimis nusidriekusių senų medžių šaknų ar medieną ardančios "grybo" ligos. Restauruojant sodybą, naujos grindys sudėtos ant naujai sukonstruotų betoninių pagrindų. Restauruoti ir namo langai, durys, net durų rankenos. Pakeista ir elektros instaliacija, perdengimų šiluminė izoliacija, atnaujintos supuvusios lubos.

"Galiu tvirtinti, jog sodyba sutvarkyta iš pagrindų - pastatas išlygintas, atnaujinta veranda, pastatyta apsauga nuo žaibo, permūryta dalis kaminų. Senasis kaminas buvo "pakabintas" ant medinių sienų kampo, todėl jį keitėme, bijodami, jog gali nugriūti, - sakė Jonas Marma. - A. ir M. Miškinių memorialinė sodyba - ne architektūrinis objektas. Restauruodami kai ką truputį pakeitėme, tačiau stengėmės, kad ji išlaikytų autentišką dvasią. Restauracijos darbus atliko Mečislovo Šmatavičiaus vadovaujama UAB "Vajalis - Hiestro", darbų vykdytojas Petras Galiauskas".

Darbus planuojama tęsti

Sutvarkyta ir sodybos aplinka. Darbininkai kastuvais nukasė ir sužemino augalinį sluoksnį aplink namą 5 - 6 metrų spinduliu. Aplink pastato pamatus išklota 60 - 70 centimetrų akmeninė atgrinda. Nors darbus dar reikės tęsti, bet rajono paminklosaugininkai džiaugiasi, jog A. ir M. Miškinių sodybos restauracijos reikalai pagaliau pajudėjo iš vietos.

Žinoma, artimiausiu metu dar reikės sutvarkyti keliuką iš Juknėnių kaimo iki sodybos, įrengti aikštelę turistiniams autobusams. Darbininkams dar reikės sugrįžti į namo virtuvę bei kamarą (seklyčią). Šios patalpos dabar yra iškaltos balanomis ir paruoštos tinkuoti, tačiau neištinkuotos. Džiūvant rąstams, pastatas gali "sėsti" penkis ar daugiau centimetrų, todėl tinkas ištrupėtų.

Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus paminklotvarkininko Jono Marmos teigimu, rajono paminklotvarkos programoje planuojama tęsti kompleksinį A. ir M. Miškinių sodybos Juknėnų kaime restauravimą. Būtina atnaujinti klėtį, stogastulpius, perrinkti ar suvaržyti griūvančią daržinę. Pasak paminklotvarkininko, rajono biudžetas dėl to nenukentės, o mūsų kraštą garsinusių žmonių atminimas bus išsaugotas ateities kartoms.

Galėtų vykti literatūros pamokos

Dar vienas įdomus faktas - restauruojant sodybą, po grindimis metalinėje dėžutėje buvo rasti niekur neskelbti poeto Antano Miškinio rankraščiai, kurie perduoti Utenos kraštotyros muziejui.

Tikėkimės, jog prasmingas paminklotvarkininkų darbas nenueis veltui. A. ir M. Miškinių sodyba ir iki šiol buvo įvairių poezijos švenčių, literatūrinių renginių, minėjimų, rajono literatų susibūrimo vieta. Norėtųsi, kad Aukštaitijos šviesuolių sodyboje po šimtamečiais Juknėnų klevais dažniau skambėtų patriotiški Antano Miškinio poezijos posmai apie tėvynę, jo sopulingosios tremties "Psalmės", vyktų literatūros pamokos, o vingiuotu vieškelėliu į Juknėnus riedėtų margi autobusiukai, iš šiandienos vežantys mus į mūsų tautos praeitį ir istoriją, teikiančią stiprybės kasdieniams darbams ir ateities svajonėms.

 

 

 

Utenis, 2003, liepos 15

©