A. Miškinio biografija
A. Miškinio bibliografija
Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai
Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui
A. Miškinio kūryba
Straipsniai apie kūrybą
Kūrinių recenzijos
Jubiliejai, šventės, spektakliai
A. Miškinio literatūrinė premija
A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba
Fotonuotraukų galerija
Į pradžią

 

                        Recenzijos  

 

 

Jurgis Buitkus. Versmelė akmenynėje

 

Vyresniosios kartos rašytojas, žinomas poetas Antanas Miškinis atsiminimų knygoje "Žaliaduonių gegužė" rašo apie gimtojo Juknėnų sodžiaus žmones, jų gyvenimą mūsų amžiaus pradžioje. Išsaugojęs atmintyje daugybę dar vaikystėje susikaupusių įspūdžių, gerai pažinęs "savo kampo" žmones, palaikęs su jais pastovius ryšius, rašytojas pajuto būtinybę atkurti senojo Aukštaitijos kaimo vaizdą, įamžinti jį tokį, koks jis buvo šio amžiaus pradžioje, kokį autorius prisimena buvus.

"Kam čia apie tai kalbu? - apybraižoje "Blūsiškės" nuoširdžiai klausia savęs autorius, tuo išsakydamas ir svarbiausią savo širdies rūpestį, pagimdžiusį šią knygą. - Ogi tam, kad priminčiau skaitytojams apie daugelio dalykų nepastovumą, kintamumą ir sunykimą. Laiko tekėjime daug kas ne tik kinta, bet ir dingsta". Baimė, kad laikas nenusineštų į užmarštį širdžiai brangių dalykų, gilus susirūpinimas, kad negrįžtamai nedingtų tai, ką pačiam ir visiems tos kartos žmonėms teko regėti ir pergyventi, noras savo patyrimo lobiais pasidalyti su šių laikų žmonėmis, su jaunimu, kurio gyvenimas toks nepanašus į A. Miškinio kartos žmonių gyvenimą, ir buvo svarbiausia paskata autoriui imtis vaikystės prisiminimų, plačiau, nuodugniau apsvarstyti anų laikų kaimo gyvenimą, paprasto žmogaus padėtį pasaulyje, jo likimą kelių dešimtmečių eigoje.

Nėra ko ir kalbėti, kokios girtinos ir brangintinos tokios autoriaus intencijos, juo labiau, kad knyga pavyko, kad ji išėjo kaip reta įdomi.

Tie, kas "Žaliaduonių gegužę" ims į rankas, manydami, kad tai memuarinė knyga įprastu supratimu, be abejo, apsiriks. A. Miškinio knygos, turinčios visus būtinus memuaristikos bruožus ("Pavardės visur tikros. Tik vienoj kitoj vietoj yra kai kas pakeista, tikroviškumo ir esmės nepakeičiant"), negalima vertinti vien memuarų vertinimo kriterijais. "Žaliaduonių gegužės" vertė ir reikšmė kur kas platesnė: "Čia, žiūrėk, šaltekšnis keža, o čia ant krūmo ėglius ištįsęs ir pasistiepęs. Ten beržas, ten kreiva pušelė, ten palinkęs šermukšnis. Eini, brendi ir užeini samanų aikštelę. Dar ir pavasarį prisirenki pernykščių spalgenų. Gaivinančios ir nebe tokios rūgščios, kaip rudenį. Eini ir uostai ypatingus raisto kvapus, nuo drėgmės, nuo žolių, ir išskiri tik vingiorykščių malonų aromatą ir gailių - svaiginantį..."

Skaitai tokias vietas, džiaugiesi vaizdų sodrumu, supranti, kad rašyta poeto, kad autorius negalėjo kitaip parašyti. Ne tik atskirus epizodus, bet ir visą knygą skaitai kaip pirmarūšę beletristiką, kaip aukštos kondicijos prozą, ir negali atidėti 5 šalį, kol nebaigsi. O pabaigęs norėtum iš naujo skaityti. Bet šitai - forma, taip sakant, esmės apvalkalas. Mums visada svarbiausia pati esmė, kūrinio turinys. Nenuvilia ir jis, veikiau atvirkščiai - verčia irgi stebėtis. Knygoje puikiai atkurtas senojo aukštaičių kaimo koloritas, atgyja dešimtys veidų, pro skaitytojo akis praplaukia dešimčių žmonių likimai. Iš kiekvienos apybraižos plūsta ir ašaros, ir valstietiški džiaugsmai. Gyvena knygoje juknėniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai, apgaubti autoriaus meilės ir pagarbos, dirba savo darbus, švenčia savo šventes, krečia pokštus, liūdi, kankinasi. Ir kiekvienam autorius suranda šiltą žodį, taiklią charakteristiką, individualų, vienintelį tinkamą pastebėjimą. Kiekviena apybraiža pridaigstyta linksmų aukštaičių, nepailstančių darbštuolių, savo žemę mylinčių, savo kaimynus deramai godojančių žmonelių - išdaigininkų, visko mačiusių išminčių, neišsenkančių pasakorių, galinčių ir "nušvoti", ir papasakoti skrupulingai tiksliai, "nuosakiai".

"Nuosakiausias" pasakorius, žinoma, patsai autorius. Ir priekabiausias knygos vertintojas vargu galėtų nurodyti vietelę, kur pasakotojo "nušvota". Viskas knygoje tikra, viskas pavaizduota iki smulkmenų tiksliai ir išraiškiai: "Anupras Velykis atmatavo Juozapui dvi dešimtines kaip tik prie mūsų vienkiemio. Nekokia ten žemė - viena kalvelė smėlio, kita priemolio, akmenynas, krūmų čižynas, truputis pievos ir dar gabalas raisto, Juodapurviniu vadinamo. Vienas tik dalykas toje žemelėje buvo geras - varsmelė tokio šalto ir tyro vandens, kad galėjai akmenėlius suskaityti jos dugne. Tėvai dažnai pasiųsdavo mane su ąsočiu parnešti to krištolinio vandens". Antano Miškinio "Žaliaduonių gegužė" dar kartą įrodo seną, bet niekada, matyt, nenusensiančią tiesą, kad, autoriaus žodžiais tariant, "ir talentingiausias beletristas nesugalvos geresnių situacijų už tas, kurias pateikia patsai gyvenimas". Rašytojui svarbu tik turėti įgūdį pastebėti jas ir mokėti pasakoti, nes, kaip sako Miškinis, "nuoga fabula mažai ką reiškia - nemokėsi pasakoti, ir nieko neliks".

Pirmąja atsiminimų knyga A. Miškinis įtikino, kad pasakoti moka, kad turi šią nedažną prigimties dovaną, ir, dievaži, ne menkesnę, nei turėjo Vaižgantas, A. Vienuolis, turi J. Baltušis, iš jaunesnių - S. Šaltenis, R. Šavelis ir kiti iš Aukštaitijos kilę mūsų rašytojai. Miškinio "Žaliaduonių gegužė" skirtina prie pačių įdomiausių pastarųjų metų mūsų literatūros reiškinių, aukščiausių jos laimėjimų. Knyga ne vienai skaitytojų kartai galės tarnauti veiksmingu dvasinio pasipildymo šaltiniu, iš kurio dosniai galima pasisemti meilės savo tėviškei, savo kraštui ir kalbai, pagarbos paprastam žmogui, nes ir paprastų paprasčiausias žmogus iš tikrųjų gali būti ir yra "dėmesio verta asmenybė", tik mokėkime žiūrėti, mokykimės pamatyti ją.

 

 

 

Buitkus J. Versmelė akmenynėje // Nemunas, 1977, nr. 12, p. 54-55.

Rec. kn.: Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.

©