A. Miškinio biografija
A. Miškinio bibliografija
Straipsniai ir atsiminimai apie A. Miškinį, interviu, laiškai
Kūriniai, dedikuoti A. Miškiniui
A. Miškinio kūryba
Straipsniai apie kūrybą
Kūrinių recenzijos
Jubiliejai, šventės, spektakliai
A. Miškinio literatūrinė premija
A. ir M. Miškinių literatūrinė - etnografinė sodyba
Fotonuotraukų galerija
Į pradžią

 

                        Recenzijos  

 

 

Rapolas Šaltenis. Knyga apie senojo kaimo žmones

 

Kai skaitai Antano Miškinio prozos knygą "Žaliaduonių gegužė", taip ir iškyla prieš akis rytinis Utenos rajono šonas (knygoj vartojamo žodžio prasme) su Tauragnais, Juknėnais, Daugailiais, Sudeikiais, ežeringas, miškingas, kalvingas, mūsų literatūrai davęs A. Gimžauską, du Tilvyčius, du Miškinius, J. Šiožinį, J. Jakštą, A. Pakalnį... Tai kaipgi nesakysi, kad ir gamtos grožis prisideda prie menininkų ugdymo!

Tokiame literatų krašte galbūt iš tikrųjų ir žmonės yra įdomesni, geresni, jautresni, giliau pergyveną grožį. Apie juos ir kalba poetas šitoje knygoje, jos žanrą pavadindamas pasakojimu.

Tinkamesnio pavadinimo ir nesugalvosi. Tai ir yra senų žmonių pasakojimai, kurių daug poetas prisiklausė ir čia, knygoje, pateikia, o taip pat ir paties autoriaus pasakojimai apie panašius žmones, parašyti panašiu stiliumi ir kalba, kaip ir tų kaimo pasakorių.

Nors autorius įžangoje sako, kad parašyti šią knygą "kilo mintis", "berašant apie įžymius žmones" - rašytojus, tačiau čia, man rodos, visai kitos rūšies rašymas - ne paprasti atsiminimai. Apie "įžymų žmogų" brangi ir vertinga kiekviena užrašyta smulkmena, o rašant "apie paprastus", reikia, kad jie būtų "įdomūs, originalūs - vertos dėmesio asmenybės", kaip pats autorius ten pat sako. O kad pastebėtum to "paprasto" žmogaus "įdomumą, originalumą" ir rašte jį atskleistum, jau reikia turėti rašytojišką - poetišką uoslę ir plunksną. Šitų dalykų A. Miškiniui kaip tik netrūksta.

Taigi šitie "pasakojimai" ne atsiminimų nuotrupos, palaidos detalės, bet meniški vaizdai, kokius kadaise rašė Vaižgantas ir iš kurių vėliau lipdė savo didesnes apysakas. Ir A. Miškinis galvoja, kad "atsiras talentingas romanistas… ir ši mano knyga šiek tiek padės (jo) fantazijos laukui".

A. Miškinis - poetas. Poetiška pasaulėjauta knygoje visur dvelkia, bet ji labai užslėpta gilumoje, o paviršium jis - gryniausias epikas. A. Miškinio pasakojimas paprastas, ramus, kondensuotas, bet ir vaizdus, sodrus, šiltas, jautrus!

"Povilas buvo mūsų kaimynas. Jį atsimenu, kai jau ruošėsi Amerikon. Tik aš, būdamas dar nedidelis, jo bijodavau", taip pradeda pirmąjį savo pasakojimą - "Povilas". Tokie trumpi sakiniai, ir taip daug, taip turiningai ir taip gražiai pasakyta! Pagrindiniai Povilo biografijos bruožai jau apmesti. "Buvo kaimynas" - taigi Miškiniams labai artimas, gerai pažįstamas, visai kaip giminė. Taip seniau buvo suprantama giminystė. Tai autoriaus "kaimynas" -pilnas lyriško turinio, kaip bičių korys medaus… O tuoj pat ir lyriniai autoriaus išgyvenimai - intymūs jo santykiai su Povilu: "Jį atsimenu,… būdamas dar nedidelis jo bijodavau"… Toliau spalvingas, pilnas graudulio ir ryžto Povilo biografijos ir charakteristikos gabalas: "Kai jau ruošėsi Amerikon". Ne "išvyko Amerikon", bet "ruošėsi" - meninių vaizdų skirtingumas labai didelis…

Tiesa, pasakojimo eigoje Povilo charakteristika lyg "susmulkėja", autorius ir nenori pats vienas ją kurtį, bet kviečiasi talkon kaimo pasakorius: "Mano tėvas "prisimindavo", "Kartą paklausiau tuos, kurie su juo augo, ir tas "paklausiau" nuolat, ir nuolat aptinkamas; arba ta senoviška sintaksinė forma, lyg iš kokio liaudies epo paimta: "Jis man taip ir sakys" - vietoje "sakė"… Autorius grožisi tais pasakojimais, nuolat juos provokuodamas, iššaukdamas, ir jau ne kaip poetas, bet daugiau kaip tautosakininkas - etnografas stengiasi kuo tiksliau ir daugiau jų užrašyti.

Meniniu požiūriu gražiausias pasakojimas "Žaliaduonių gegužė", jo vardu ir visa knyga pavadinta. Tai jau psichologinė novelė, labai primenanti Vaižganto ar net Čechovo apsakymus savo nuotaikom, buities vaizdais, jumoru. Čia jau užčiuoptas toks psichologiškai reikšmingas įvykėlis - ginčas, kieno gegužė, - nors iš pirmo žvilgsnio lyg ir bereikšmis, "negyvenimiškas", jis ir sucementuoja visus įvykius į vieningą meninį kūrinį. Kituose pasakojimuose autorius to lyg nesiekia.

Kaip visi knygoje aprašyti žmonės, jų buitis, papročiai "prikelti iš Juknėnų kapų", taip ir pačios kalbos kai kurie elementai užfiksuoti, kaip jau beišnykstą ar šnekamojoj kalboj visai išnykę. Man, pačiam rytų aukštaičiui, daugelis knygoje pavartotų žodžių jau nebežinomi, bet gražūs, vaizdūs.

Autorius atliko didelį, daugeliu požiūrių vertingą darbą. Ypač vertingą, kad, kaip jis pats sako, "jei aš apie juos neparašysiu, tai niekas nebeparašys, nes vyresnės kartos žmonių lieka vis mažiau ir mažiau".

Tik tikimės, kad šios rūšies A. Miškinio darbas - ne paskutinis. Knygos įžangoje autorius minėjo laukiąs "talentingo romanisto", bet kam jo laukti? Ar ne geriau pačiam griebtis, turint tokį ne tik poeto, bet ir prozininko talentą, ir ant jau išnykusio senojo mūsų kaimo pastatyti jo atminimui iš senovinių sakuotų Minčės pušų erdvų šviesų budinką, kuriame amžiams apsigyventų autoriaus Povilai, Rapolai su savo kaimynais, artimaisiais tėvais, seneliais ir proseneliais…

 

 

 

Šaltenis R. Knyga apie senojo kaimo žmones // Komjaunimo tiesa, 1978, saus. 6.

Rec. kn.: Miškinis A. Žaliaduonių gegužė: pasakojimai. Vilnius: Vaga, 1977. 277 p.

©