Naujienos

Naujienų archyvas

2010-11-17

Broniaus Radzevičiaus gyvenimo ir kūrybos vakaras

Lapkričio 25 d. (ketvirtadienį) 17 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos (Maironio g. 12) konferencijų salėje kraštiečio rašytojo Broniaus Radzevičiaus gyvenimo ir kūrybos vakaras „Nesibaigiančiu vieškeliu...“.


Dalyvauja literatūros mokslininkė profesorė Viktorija Daujotytė – Pakerienė, Profesorės studentas, A. Šapokos gimnazijos mokytojas Stepas Eitminavičius su savo mokiniais.
Maloniai visus kviečiame!
 
Rašytojas Bronius Radzevičius – lietuvių literatūros uola, į kurią žiūrime su nuostaba, su pagarba ir gal net sutrikę, jog tiek nedaug pamatome. Prieiname prie novelių, romano „Priešaušrio vieškeliai“ tam, kad taptume skaidresni, kad mūsų gyvenimai įgautų visavertiškesnės kokybės matmenį. Mes, uteniškiai, Bronių Radzevičių skaitome savaip: prisimindami Vyžuonas (baltą bažnyčią, kurią galima pamatyti iš įvairių vietų, - kaip grožio, prasmės oazę; skubančią, amžinai skubančią Vyžuoną; kapines, saulėtekius ar saulėlydžius, kurie atsispindi ir Šventojoje), prisimindami savo pasakojimus kitiems, atvykusiems specialiai dėl Radzevičiaus.
"Priešaušrio vieškelius" skaičiau daug kartų - dažniausiai tuomet, kai žemė nenorėdavo laikyti, kai visos nuostatos galėjo išnykti negrįžtamai. Skaitydavau lėtai, vis kažką pasižymėdamas, vis užlenkdamas knygos puslapius. Vis pažymėdavau datą - kada skaičiau. Iš jų dabar galiu kurti savo skaitymo istoriją: kaip kito požiūris, kaip atrasdavau tai, ko anksčiau nepastebėdavau; kaip įvairiai išnirdavo aktualūs dalykai, kaip įvairiai jie modifikuodavosi į naujas, man dar nesuprantamas formas.
Gyvenau ir gyvenu labiausiai "Vieškeliais", noveles skaitau rečiau. Bet apie jas kalbu mokiniams - tai atima daug energijos, tačiau ugdymo valandos leidžia arčiau, giliau pajausti ir meno kūrinį, ir galimus jų veikėjus.
Seniai pajutau dviejų romano dalių skirtumus. Ir ne vien dėl to, jog antrosios dalies Bronius pats jau neredagavo, - pasakojimo greitis, chaotiška mąstymo ir jausenos raizgalynė verčia galvoti apie pakitusį žmogaus požiūrį, apie požiūrį, veikiamą brandos, patyrimo. Juk antrąją dalį skaitai negalvodamas apie fabulą - visai nesvarbu, kurioje vietoje atsiversi. Turiu savo mėgstamus epizodus-refleksijas. Pasiilgstu jų, atsiverčiu, nors daugelį sakinių prisimenu, tačiau pats skaitymas, dar vienas skaitymas - be galo žavus procesas, nuosavo likimo dalis.
Diskutuoju su Radzevičiumi, girdžiu Radzevičių, varžausi Radzevičiaus, staiga labai atvirai panorau pasikalbėti su Radzevičiumi - įmanomos tokios akimirkos, minties ir jausmo kreivės. 
                                                                                                                                                                                                                                                    Stepas Eitminavičius



Atgal »     Atsiliepimai »