Naujienos

Naujienų archyvas

2012-01-10

Knygos „Vytautas Pakalnis. VYTUX“ pristatymas.

Sausio 19 d. (ketvirtadienį) 17 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos (Maironio g. 12) konferencijų salėje atminimo vakaras „Drobė kaip eilėraštis“, skirtas tragiško likimo jaunosios kartos menininkui Vytautui Pakalniui.


Dalyvauja prof. Arvydas Šaltenis, Vytauto žmona Božena Pakalnienė, tėtis dr. Romas Pakalnis. Vakarą veda knygos sudarytoja dailėtyrininkė Vaidilutė Brazauskaitė. Muzikuoja Emilija Pakalnytė ir Neda Surkevičiūtė

Knygą „Vytautas Pakalnis. VYTUX“ bus galima įsigyti renginio metu

Maloniai visus kviečiame!
 
Vytautas Pakalnis, Vytukas arba Vytux (1972 – 2004)

Vytautą Pakalnį, kurį visi draugai ir pažįstami vadino Vytuku, pažinojau labai seniai, bet nepasakyčiau, kad labai gerai. Šis menininkas, o kartais, mano požiūriu, priartėdavęs net iki personažo žmogaus, asmenybė, „ženklas“, dažnai tapdavo tikra mįsle, nustebindavo netikėtais sprendimais, eksperimentais, nesuvaržytomis mintimis ir staigiais poetiniais artistiniais proveržiais. Niekada negalėjai nuspėti, ką dar neįtikėtino sumanys sukurti, sukonstruoti, padailinti, nufilmuoti ar sudainuoti...
... Sutiktas gatvėje ar parodų salėje jis galėdavo pusvalandį kalbėti vien tik autorinės „kvazipoezijos“ posmais, suglumindamas, versdamas suklusti, bandant suvokti jo prakalbų, laudacijų, interpretacijų prasmę. Kartais Vytautas Pakalnis gana racionaliai, logiškai interpretuodavo savo paveiksluose įkūnytas idėjas, vaizdinių ar simbolių reikšmes bei prasmes, o kartais tiesiog „nukirsdavo“: „Mano paveiksluose– mano tiesa. Kiekvienas juos gali suprasti savaip.“ Ir suprasdavau savaip, originalia stilistika grįstą naivizmą, kai kurių meno kritikų interpretuojamą kaip infantilumo apraiškas. Nebuvo tai joks infantilumas, o tiesiog visam supančiam pasauliui atviras žvilgsnis, atviras be jokių išankstinių nuostatų ir tabu. Vytautui ne itin svarbūs buvo ir autoritetai, jis buvo iš tų menininkų, kuriems pamokslavimai, kritika, formalūs pedagogų patarimai neturėjo jokios reikšmės, nepadarė ryškesnės įtakos. Apie tokio „mosto“ jaunus menininkus dažnai yra sakoma, kad jie tiek atėję į Dailės akademiją, tiek ją baigę, jie lieka su tokiomis pačiomis estetinėmis bei idėjinėmis nuostatomis, nes turi jau itin aiškią kūrybos ir gyvenimo prasmės, siekių realizacijos viziją, kuri, kad ir kaip stengtųsi profesoriai, meno kritikai ar meno mecenatai, vis tiek lieka nekintama ir nepalaužiama.
Kas ten, už horizonto, kur veda takelis, kiek pakopų danguje pakibusiuose laiptuose į dangų? Pasižiūrėkime į Vytauto Pakalnio paveikslus ir gal kiekvienas iš mūsų ras savo atsakymą į klausimus, kurie dažnai iškyla, bet niekaip neišdrįstame ieškoti į juos atsakymų...

Vaidilutė Brazauskaitė (iš knygos: Vytautas Pakalnis, 2011)

Vytautas Pakalnis paliko apie 150 tapybos darbų (1991–2004), iš kurių ne mažiau kaip 40 dabar yra užsienyje, dovanoti nenustatytiems asmenims, išlikę keli šimtai neasignuotų piešinių ir monotipijų.
Surengė 13 asmeninių parodų (Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Molėtuose, Italijoje).
Dalyvavo 27 grupinėse parodose (Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Palangoje, Ventėje, Sankt Peterburge, Maskvoje, Jungtinėje Karalystėje).
Įkūrė teatrą „Ū“ (kartu su Irma Balakauskaite) ir parašė jam 5 pjeses, dalyvavo 3 lėlių teatrų festivaliuose (Vilniuje, Kaune, Lenkijoje), buvo teatro „Miraklis“ narys, teatro „Karman“ aktorius.






Atgal »     Atsiliepimai »