Naujienos
|
2010-04-21 Poeto Algimanto Baltakio gyvenimo jubiliejaus ir kūrybos vakarasBalandžio 28 d. (trečiadienį) 17 val. Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos konferencijų salėje kraštiečio, poeto Algimanto Baltakio gyvenimo jubiliejaus ir kūrybos vakaras „Toks aš esu...“. Dalyvauja poetas Algimantas Baltakis, literatūrologas Valentinas Sventickas. Dainuos Zita Lukošiūnienė. Maloniai visus kviečiame! |
Poetas, kritikas, vertėjas Algimantas Baltakis šiemet švenčia 80-mečio jubiliejų.
"Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau... Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko... Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą...“, - prisimena A. Baltakis.
"Gimiau Leliūnuose, špitolėje, priešais gyveno senelis Antanas Zaranka, buvęs daraktorius. Tame pat name – parapijos salė. Vaikystės prisiminimai iškyla kažkokiais netikėtais vaizdais, nuotrupomis. Tie begaliniai kraustymaisi iš vienos vietos į kitą… Kažkodėl puikiai prisimenu savo debiutą scenoje – man tuomet buvo penkeri. Išmokė mane gan sunkų eilėraštį – Putino „Pumpurėlį“. Iki šiol jį prisimenu ir galiu padeklamuoti, bet tada… Išstūmė pyplį į sceną, tai neatsisukęs į publiką jį ir išpyliau... Tada persikėlėme į Strazdiškio kaimą. Vėl kol pripranti. Berniūkščiai mane miesčioniuku vadino – mat apranga kitokia. Dar vėliau kėlėmės į Kauną. Kaip man ten viskas nepatiko... Vaikai šaipėsi – jiems buvau tikras kaimietis. Nesistebiu, juk, be to, kad buvau kaimiškai apsirengęs, dar ir tokia tarme prabilau: „kumela“, „avela“ ir pan. Visa laimė, kad kumštį turėjau gan kietą, – netrukus visi prasivardžiavimai baigėsi. Pakeičiau daug namų, daug mokyklų – ir J. Jablonskio, ir V. Kudirkos pradžios mokyklose Kaune teko mokytis. Augome septyni vaikai, visur lydėjo vargas. Tėvai turėjo mus slapstyti, nes jokie šeimininkai tokios šeimynos nenorėjo. Tada traukimasis į Vakarus, atsidūrėme Žemaitijoje. Vėl prisiminimo blyksnis: apsistojome Kelmės dvare, tai bent atsivalgiau už visus badavimo metus… Paskui vėl Kaunas. Likome be nieko – kaimynai visus mūsų daiktus jau išsidaliję. Išsaugojome pianiną, kurį buvome paslėpę pas dėdę. Beje, namuose nuolat skambėjo muzika. Tėvas – vargonininkas, turėjome daug muzikos instrumentų: smuiką, akordeoną, dūdą...“, - prisimena A. Baltakis.
Vėliau studijos Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultete, darbas žurnale „Tarybinė moteris“ ir ilga kelionė su žurnalu „Pergalė“ nuo 1956-ųjų iki pat 1990-ųjų.
1966 metais Algimantas Baltakis tapo "Poezijos pavasario" laureatu. Poetas - įvairiausių literatūros konkursų prizininkas, premijų laureatas. Apdovanotas Lietuvos autorių teisų gynimo asociacijos agentūros nominacija už dainų tekstus (2003), tarptautine T. Ševčenkos fondo premija už ukrainiečių poezijos vertimus į lietuvių kalbą (2004). A. Baltakis apdovanotas ordino "Už nuopelnus Lietuvai" Riterio kryžiumi (2005), Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2005).
A. Baltakis parašė ir išleido eilėraščių knygas: "Lietučiui dulkiant" (1955), "Velnio tiltas" (1957) "Keturios stygos" (1959), "Požeminės upės", "Keliaujantis kalnas" (1967), "Akimirkos" (1970), "Stebuklinga žolė" (1971), "Vabaliukų balius" (1972), "Dedikacijos" (1975), "Priemiesčio berniokas", "Upės ir tiltai" (1976), "Strazdiškio elegijos" (1979), "Maratonas: lyrikos rinktinė : 1965-1979" (1980), "Rinktiniai raštai", 1-2 tomai. (1982-1983), "Mudviejų vakaras" (1986), "Kas kur gyvena" (1989), "Atodūsis" (1993), "Apvirtę Grįžulo Ratai" (1994), "Vienuolynas" (1998), "Žvirblių žiemavietė", "Pusryčiai dviese" (2005), "Poezija" (2006), "Gimiau pačiu laiku" (dienoraščių knyga) (2008), "Antakalnio vigilijos: lyrikos rinktinė : 1980-2010" (2010). Išleido pastabų knygas apie šiuolaikinę poeziją "Poetų cechas" (1975), "Nepaklusnus šunytis" (1989).A. Baltakio eilėraščių rinkiniai taip pat išleisti rusų, latvių, tadžikų, bulgarų, čekų, vokiečių, lenkų, anglų ir kitomis kalbomis.
Poetas iš rusų kalbos išvertė: A. Bloko „Poezija“(1960), R. Roždestvenskio "Rekviem" (1961), A. Bloko "Lyrika", S. Čikovanio "Poezija"(1966), K. Kulijevo "Sužeistas akmuo" (1969), M. Radnočio "Poezija" (1972), G. Vijeraus "Gyvasis vanduo" (1973).
Į lietuvių kalbą A. Baltakis taip pat išvertė R. Gamzatovo, H. Heinės, J. Jevtušenkos, O. Vaciečio ir kitų poetų eilėraščių.
