Turinys > Pramonė, transportas, ryšiai ir kt. > Matai ir saikai

Utenos krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo ir dar yra išlikusių pačių seniausių primityvių matavimo ir seikėjimo būdų ir formų. Visa tai – iš gilios senovės, kada žmonės matu ir saiku priėmė pačias artimiausias aplinkos išraiškas, pavyzdžiui, žmogaus kūno dalis, gamtos reiškinius, vaisius, augalus. Tai padėjo žmonėms matuoti ilgį, atstumą, skaičiuoti svorį ir laiką. Ilgai žmonių atmintyje išliko tokie matų ir saikų įvardyjimai: alkūnė, rykštė, pėda, šniūras, gorčius ir kt.
Dvarų inventorių apyrašuose, bažnyčių vizitatorių įrašuose randame labai įvairių matų ir saikų pavadinimų. Rinkos duoklės ir prievolės, dėklos ir pastotys atspindi, kokie buvo ilgio bei ploto matai, gabalinių gėrybių seikėjimo priemonės, biralų bei skysčių saikai. Inventoriai mini įvairius krepšius, virtuvės ir namų apyvokos indus, kuriais buvo matuota ir seikėta toje vietoje, tam tikru laiku.
Mūsų krašte buvo ir vietovardinių saikų, pavyzdžiui, Salako birkava, Užpalių statinė, Zarasų margas. Be to, vietovės, kaimai ar dvarai turėdavo savo nuostatų. Labai skyrėsi savo dydžiu Užpalių ,,šieno koros su kartimi“ nuo Tauragnų. Salako birkavas buvo svaresnis už latvišką (,,rygiškį“). Be to, linų ,,stukelis“ – 12 nubrauktų saujų. Minčios krašte buvo plonesnis negu Daugailių. Nors aprašomi matai gyvavo provincijos miesteliuose ir kaimuose, bet buvo žinomi ir prekybos saikai (,,miara torhovaja“), Vilniaus saikas (,,miara Vilenskaja“), netgi žydų tradiciniai matavimo vienetai, kuriuos tarpusavy naudojo judėjų kilmės prekybininkai.
Vystantis aktyviai prekybai su gretimais kraštais ir šalimis, kuomet Lietuvoje atsirado kitataučių prekiautojų, amatininkų ir verslininkų sutinkami ir ne mūsų krašto matų ir saikų pavadinimai. Pavyzdžiui, ,,prentas“ (lenkų), ,,varstas“ (rusų), ,,lanas“ (skandinavų), ,,štafa“ (čekų), ,,statinės“ (Karaliaučiaus), ,,tilžiškos“(vokiečių), ,,hubas“ (žydų).
Dažniausiai sveriama ir matuojama buvo vietos meistrų padarytais svėrikliais ir reišenom, bezmėnais, svaralazdėm, lygiasvėrėm, vogom, vaservogom, kurie beje buvo dailaus rankų darbo, tikslumu suderinti su standartiniu matu, todėl nukrypimas buvo nežymus. Malūnuose, urmo sandėliuose naudodavo Hanzos svėriklius vadintus ,,patkava“. Šiuo svėrikliu buvo galima sverti dviem svorio matais, o juos atskaičiuodavo ant dviejų skirtingų padalų. Tokio tipo svėrikliai matyt atsirado tuo metu, kai carinė Rusija nutiesė pašto traktus per Lietuvą ir kuriuose įrengė užkardas (sargų bei kontrolės namus), kur buvo tikrinami ir pravažiuojantys prekiautojai, prekės priimamos saugojimui bei pervežimui. Prekes ir krovinius saugoti paimdavo tik pasvėrus bei sumokėjus sandėlio mokestį (skladovy plat), o už pervežimą pašto transportu sumokėjus kelių mokestį (plat dorožny) ir prekes pasvėrus, suskaičiavus ir išmatavus.
Kai kurių svorio matų tiksliai nebegalime sužinoti, nes jie nuo XVII–XVIII a. nebebuvo naudojami, o juk vašką iš Lietuvos išveždavo tik jam būdingu matu ,,akmeniu“, cukrų įveždavo ,,galva“. Sielius iš Uteno ežero Žeimena į Nerį plukdydavo surištus po 30 rąstų ir vadino ,,lava“ (gudiškai lavina), o sielį po 40 rąstų vadino ,,vanča“ (vokiškai ,,Wagenschoss“), nes pagrindiniai rąstų ir sijų pirkliai buvo vokiečiai.
Atsivežę geležį matavo lazdom – ,,štobom“, o lakštinę skardą – ,,arkušais“. Utenos miesto bažnyčios statybos išlaidų dokumentuose esančioje pirkimo sąskaitoje, išduotoje 1884 m. Dinaburge, iš Arijono ir Žukovo parduotuvių J. Malaiškai, paminėta geležis pirkta ,,štobom“, o skarda – ,,arkušais“.
Senas, dar kaime naudojamas svorio matas – birkavas. Jį sudarė 10 pūdų, tai yra 163,8 kg. Tokio svorio birkavas buvo vadinamas latvišku, nors ir 12 pūdų birkavas, vadinamas Salako.
Linus svėrė svarais, skaičiavo gryžtėm, gryžtom, pundais, stukeliais. Viena gryžtė linų buvo 20 išmintų linų saujų ir dar viena surišimui, arba 40 surautų saujų. Stukelis – 12 linų saujų (dvyliktąja aprišta). Taip skaičiavo linamynio talkininkų darbą, taip skaičiuodavo mokestį samdiniams, šitaip atskaičiuodavo dalį ,,dukrai – ištekuolai“ motina. Parduodavo linus pundais, kurį sudarė 20 svarų linų pluošto. Vienas svaras yra 0,370 kg. Turgun linus atveždavo atsvertus ir surištus pundais. Kartais iš vakaro linų pundus dėdavo nakčiai ant žolės, kad nuo rasos pasunkėtų. Linų pirkliai pirkdavo po šešis surištus ar suvertus ant lazdyno lazdos pundus.
Vilnas sverdavo svarais. Du vilnų svarai sudarė pundelį. Vienos avies, vieno kirpimo neplautos vilnos su pakojinėm (prastom vilnom) svėrė du svarus.
Svarais sverdavo sviestą, cukrų net pūkinius patalus. Daigstyta pūkinė antklodė turėjo sverti apie 8 svarus.
Biralams matuoti buvo įprastas matas – statinė (bačka, bosas – grūdinis). Ja seikėjo ne tik biralus, bet apskaičiuodavo sėjamą plotą. Šį pavadinimą ,,statinė“ vėliau pakeitė kraitis (Kuktiškių krašte – bumblė), kitur – kraitelė. Statinė biralams buvo geležim kaustyta dėžė su rankenom, o kraitis buvo apskritas , su ,,ausimis“ lazdai, pintas iš šiaudų kaselių, perjuostų karnų juostomis. Kraitis priminė didelę puodynę, neturėjo rankenų, bet buvo užvožiamas. Kraitelė buvo ketvirta kraičio dalis ir atvira.
Statinės buvo įvairaus dydžio. Vilniaus ,,didžioji statinė“ buvo lygi 144 lietuviškiems gorčiams, tai yra apie 404 litrus. ,,Mažoji“ Vilniaus statinė buvo 18 gorčių. Vilniškė statinė buvo populiari Molėtų. Leliūnų, Saldutiškio krašte. Šia statine naudojosi javų supirkėjai ir vadino didžiamiere.
Salako, Dūkšto, Vydžių apylinkėse buvo įprastinė ,,Tilžės statinė“ (pagal miestelį Ignalinos rajone). ,,Tilžės statinė“ buvo tik 48 lietuviški gorčiai. Jomis seikėjo avižas arklių pašarui, žirnius, lubinus, medžio anglį, degutą, terpentiną. Šios statinės dar būdavo vadinamos gudiškomis.
Kartais iš Karaliaučiaus šiuos kraštus pasiekdavo pati didžiausia ,,prūsiškos mieros“ statinė, talpinusi 5 stajas, tai yra 415 litrų. Ant statinės šono būdavo prikalta ovalo formos varinė plokštelė su prekybininko, bendrijos sandėlio ar miesto įvardyjimais, dažniausiai vokiečių kalba. Tauragnų miestelio gyventojos p. Raupienės namuose tokia statinė puikavosi su rusišku užrašu ,,Elisevskie sklady“.Visų statinių talpą sudarė išdalinimas gorčiais. Lietuviškas gorčius buvo 2,75–2,8 litro, o lenkiškas – 3,27 litro. Gorčiais seikėjo karčemose degtinę, paktininkai (pieno supirkėjai) – pieną. Tauragnų miestelio žydai samdydavo vandens nešėjas prinešti vandens ,,gorčinių viedrų“ kiekį (toks kibiras talpino 4 lietuviškus gorčius).
Prekyboje iki Pirmojo pasaulinio karo buvo dar viena statinė, vadinta ,,silkine“arba ,,solianka“. Ji buvo 5 gorčių talpos. Tokio saiko statine apskaičiuodavo aliejaus, sėmenų, neperkošto vaško, sūdytų baravykų, smulkios žuvies, kreidos miltų, pokosto kiekį.
Samdiniams mokant užmokestį grūdais, seikėjo pūrais. Vienas pūras buvo lygus 24–26 gorčiams. Rusiško pūro talpa yra 78,5 litro, lietuviško ir latviško 67,2 litro.
Dabar galime tiksliai apskaičiuoti skirtumus tarp saikų ir matų, bet anksčiau griežto santykio nebuvo. Iš kaimyninių kraštų, su okupantais ateidavo vis kiti matai. Netgi ir vietovėse buvo laikomasi vienur lietuviškų, kitur lenkiškų ar latviškų matų. Šiuose kraštuose visai niekas negirdėjo apie Suvalkų krašto matus ir saikus, pavyzdžiui, kartį, lažtą, ratilą, voką, duobę ir t.t. Kartais net tais pačiais vardais vadinami vienetai buvo kiek skirtingo tūrio.
Malūnuose, kur buvo milų vėlyklos, žmonės žinojo dar ir labai didelių talpų saikus. Pavyzdžiui, kupka buvo lygi 80 gorčių, staja – 30 gorčių, ,,alūnė“ statinė, talpinusi 2 stuopkas (štofas), buvo lygi 13,5 litro, o viena lietuviška kvorta buvo lygi 0,820 litro, su ja karčemoje buvo galima nugirdyti aštuonis vyrus.
Mažiausią svorio matą vadino lotu. Nors vaistinėse buvo žinoma ir uncija, kuri lygi 43,5 g, bet buityje dominavo lotas. Rusiško loto svoris yra 12,7 g. Lotais seikėjo dažų miltelius, prieskonius, mineralus vaistams, chemines medžiagas, alūno granules, šarmų mišinius skalbimui.
Žydų tautybės prekeiviai tarp savęs naudojosi žydiškais saikais ir matais. Šiupas – 0,5 l, kabas – 1,2 l, sykelis – 7 l, šėpelis – 54 l. Šėkelis svėrė 11,4 g, o mina – 60 šėkelių. Žydiškas saikas buvo lygus 6–8 gorčių (lietuviškų) talpai.
Ploto matai. 1557 m. paskelbus Valakų įstatymą DLK žemėse, karalienės Bonos įsaku geometriniais matais buvo išmatuoti visi žemės plotai. Ligi tol žemė buvo matuojama per dieną apartu jaučių jungu, o pievos – vienlinkėm ar dvilinkėm korom šieno.
Valakas yra 21,4 ha arba 30–33 margai. Margas – 0,712 ha arba apie 3 ,,šniūrus“ (rėžius), o kaimų galulaukes ir pakluones išmatavo, daržus ir patvorius išdalino dar vienu matu – rykšte. Lietuviška rykštė – ,,prutas“, kai kur ,,prentas“ – buvo lygi 4,87 m, lenkiškas – 4,5 m, o vokiečių ,,rutė“ – 3,77 m. Degulių dvaro žemė (prie pat Utenos) XVIII a. priklausė italams Marikoniams, todėl žemę savininkai matuodavo dar viena rykšte (,,role“), kuri buvo lygi 2,5 aro. 
Pievas visoje Lietuvoje matavo margais, mūsų krašte vadinamais ,,margėmis“. Liaudies dainose girdime ir kitų žemės ploto matų, pavyzdžiui, užuogana, baras, varsna...
Užuogana – tai ariamos žemės plotas, lygus apie 72 cm, o javapjovės – 3 m. Javų lauke kartais užuoganą vadino baru. Varsnomis matavo pievas, viena varsna lygi 4,87 m.
XIX a. pradžioje iš Rusijos į Lietuvą pateko dešimtinė ir sieksnis. Dešimtinė yra 1,0925 ha, sieksnis – 6 pėdos, kas apytiksliai lygu 182,8 cm. Dar buvo ,,žalvarinis“ sieksnis (,,kosaja sažen“), kuris lygus 2,13 m. Visuose kaimų ir dvarų perskirstymo planuose žemė išmatuota dėšimtinėm ir sieksniais.
Malkų, medžių (rąstų) sandėliavimui apmatuoti naudojo dar vieną sieksnį, vadinamą ,,mediniu“, kuris lygus 11,1 kubinio metro.
Ilgio sieksniais matavo tinklus, virves, audinį, ir taip sieksnis pakeitė senesnį ilgio matą – mastą, kuris buvo ištiesus ranką nuo pirštų galų iki krūtinės vidurio.
Lenkų dvarininkų ūkiuose, gal dar nuo Bonos išlikę du seni matai. Tai posesija, lygi 1,66 ha, naudojama kirtavietėms, užperkamo miško plotams matuoti. Bet buvo dar didesnis ploto matas, naudojamas vandens telkiniams matuoti – lanas, lygus 8,67 ha.
Būtina paminėti ir rusiškuose romansuose apdainuotus varstus. Šis varstas lygus 1,067 km, o septyni varstai sudarė ,,šarvarką“, lygų 7,46 km, ir buvo kelių priežiūros ir taisymo norma.
Dar XIX a. buvo menami tokie smulkūs matai: verškas – 36 cm, uolektis – 44,5 cm, Vilniaus uolekis (,,sidabrinė“) – 66,7 cm, aršinas – 71,12 cm. Tai matai, kurie buvo populiarūs krautuvėse, manufaktūrose, tarp keliaujančių ,,kromelininkų“.
Ligi šiolei mūsų krašto aukštaičiai vinies ilgį ir lentos storį matuoja coliais. 1 colis yra lygus 2,54 cm. Kaime dar tenka išgirsti ir labai savitus matus. Verpalus skaičiuoja ,,špulėm“, ,,ritėm“, gražiai skamba kaimietės posakis ,,5 špulės po 12 dantų svėrė bemaž 3 svarus“.
Išaustas vadeles matavo uolektim, o audžiamą audeklą – sienomis. 8–10 sienų sudarė rietimą.
Vienetiniams skaičiavimams naudodavo dešimtines, tuzinus (12), kapas (60). Buityje buvo įprasta laikyti žmogaus kūno dalis, atskirus veiksmus. Pavyzdžiui, ,,iki juosmens“, ,,pusėn blauzdų“, ,,per žingsnį“, ,,dienos kelias važiujant žiemos keliu“, ,,per nago juodymą“, ,,ne aukščiau dalgiakočio“, ,,sunkiai keliama našta“, ,,storumo sulyg Agotos šlaunim“, ,,nepasemiama rieškučiom“, ,,glėbys kiek išgali“, ,,trim pirštais žiupsnys“, ,,ant peilio galo“ ir t. t.. Tie matai buvo taikomi pločiui, ilgiui, svoriui. Jie labai seni, saviti, puošiantys ir gražinantys mūsų kalbą, išliko šalia tikslių naujųjų matų. Išliko tik dalis, kiti gi gyvavo tam tikrą laikotarpį – per okupacijas, žemės skirstymus, prievolių metą.

▲

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002