|
Utenos
krašte, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo ir dar yra išlikusių pačių seniausių
primityvių matavimo ir seikėjimo būdų ir formų. Visa tai iš gilios
senovės, kada žmonės matu ir saiku priėmė pačias artimiausias aplinkos išraiškas,
pavyzdžiui, žmogaus kūno dalis, gamtos reiškinius, vaisius, augalus. Tai padėjo
žmonėms matuoti ilgį, atstumą, skaičiuoti svorį ir laiką. Ilgai žmonių
atmintyje išliko tokie matų ir saikų įvardyjimai: alkūnė, rykštė, pėda,
šniūras, gorčius ir kt.
Dvarų
inventorių apyrašuose, bažnyčių vizitatorių įrašuose randame labai įvairių
matų ir saikų pavadinimų. Rinkos duoklės ir prievolės, dėklos ir pastotys
atspindi, kokie buvo ilgio bei ploto matai, gabalinių gėrybių seikėjimo
priemonės, biralų bei skysčių saikai. Inventoriai mini įvairius krepšius,
virtuvės ir namų apyvokos indus, kuriais buvo matuota ir seikėta toje
vietoje, tam tikru laiku.
Mūsų
krašte buvo ir vietovardinių saikų, pavyzdžiui, Salako birkava, Užpalių
statinė, Zarasų margas. Be to, vietovės, kaimai ar dvarai turėdavo savo
nuostatų. Labai skyrėsi savo dydžiu Užpalių ,,šieno koros su kartimi
nuo Tauragnų. Salako birkavas buvo svaresnis už latvišką (,,rygiškį).
Be to, linų ,,stukelis 12 nubrauktų saujų. Minčios krašte buvo
plonesnis negu Daugailių. Nors aprašomi matai gyvavo provincijos miesteliuose
ir kaimuose, bet buvo žinomi ir prekybos saikai (,,miara torhovaja),
Vilniaus saikas (,,miara Vilenskaja), netgi žydų tradiciniai matavimo
vienetai, kuriuos tarpusavy naudojo judėjų kilmės prekybininkai.
Vystantis
aktyviai prekybai su gretimais kraštais ir šalimis, kuomet Lietuvoje atsirado
kitataučių prekiautojų, amatininkų ir verslininkų sutinkami ir ne mūsų
krašto matų ir saikų pavadinimai. Pavyzdžiui, ,,prentas (lenkų),
,,varstas (rusų), ,,lanas (skandinavų), ,,štafa (čekų), ,,statinės
(Karaliaučiaus), ,,tilžiškos(vokiečių), ,,hubas (žydų).
Dažniausiai
sveriama ir matuojama buvo vietos meistrų padarytais svėrikliais ir reišenom,
bezmėnais, svaralazdėm, lygiasvėrėm, vogom, vaservogom, kurie beje buvo
dailaus rankų darbo, tikslumu suderinti su standartiniu matu, todėl nukrypimas
buvo nežymus. Malūnuose, urmo sandėliuose naudodavo Hanzos svėriklius
vadintus ,,patkava. Šiuo svėrikliu buvo galima sverti dviem svorio matais,
o juos atskaičiuodavo ant dviejų skirtingų padalų. Tokio tipo svėrikliai
matyt atsirado tuo metu, kai carinė Rusija nutiesė pašto traktus per Lietuvą
ir kuriuose įrengė užkardas (sargų bei kontrolės namus), kur buvo tikrinami
ir pravažiuojantys prekiautojai, prekės priimamos saugojimui bei pervežimui.
Prekes ir krovinius saugoti paimdavo tik pasvėrus bei sumokėjus sandėlio
mokestį (skladovy plat), o už pervežimą pašto transportu sumokėjus kelių
mokestį (plat dorožny) ir prekes pasvėrus, suskaičiavus ir išmatavus.
Kai
kurių svorio matų tiksliai nebegalime sužinoti, nes jie nuo XVIIXVIII a.
nebebuvo naudojami, o juk vašką iš Lietuvos išveždavo tik jam būdingu matu
,,akmeniu, cukrų įveždavo ,,galva. Sielius iš Uteno ežero Žeimena į
Nerį plukdydavo surištus po 30 rąstų ir vadino ,,lava (gudiškai lavina),
o sielį po 40 rąstų vadino ,,vanča (vokiškai ,,Wagenschoss), nes
pagrindiniai rąstų ir sijų pirkliai buvo vokiečiai.
Atsivežę
geležį matavo lazdom ,,štobom, o lakštinę skardą ,,arkušais.
Utenos miesto bažnyčios statybos išlaidų dokumentuose esančioje pirkimo sąskaitoje,
išduotoje 1884 m. Dinaburge, iš Arijono ir Žukovo parduotuvių J. Malaiškai,
paminėta geležis pirkta ,,štobom, o skarda ,,arkušais.
Senas,
dar kaime naudojamas svorio matas birkavas. Jį sudarė 10 pūdų, tai yra
163,8 kg. Tokio svorio birkavas buvo vadinamas latvišku, nors ir 12 pūdų
birkavas, vadinamas Salako.
Linus
svėrė svarais, skaičiavo gryžtėm, gryžtom, pundais, stukeliais. Viena gryžtė
linų buvo 20 išmintų linų saujų ir dar viena surišimui, arba 40 surautų
saujų. Stukelis 12 linų saujų (dvyliktąja aprišta). Taip skaičiavo
linamynio talkininkų darbą, taip skaičiuodavo mokestį samdiniams, šitaip
atskaičiuodavo dalį ,,dukrai ištekuolai motina. Parduodavo linus
pundais, kurį sudarė 20 svarų linų pluošto. Vienas svaras yra 0,370 kg.
Turgun linus atveždavo atsvertus ir surištus pundais. Kartais iš vakaro linų
pundus dėdavo nakčiai ant žolės, kad nuo rasos pasunkėtų. Linų pirkliai
pirkdavo po šešis surištus ar suvertus ant lazdyno lazdos pundus.
Vilnas
sverdavo svarais. Du vilnų svarai sudarė pundelį. Vienos avies, vieno kirpimo
neplautos vilnos su pakojinėm (prastom vilnom) svėrė du svarus.
Svarais
sverdavo sviestą, cukrų net pūkinius patalus. Daigstyta pūkinė antklodė
turėjo sverti apie 8 svarus.
Biralams
matuoti buvo įprastas matas statinė (bačka, bosas grūdinis). Ja seikėjo
ne tik biralus, bet apskaičiuodavo sėjamą plotą. Šį pavadinimą ,,statinė
vėliau pakeitė kraitis (Kuktiškių krašte bumblė), kitur kraitelė.
Statinė biralams buvo geležim kaustyta dėžė su rankenom, o kraitis buvo
apskritas , su ,,ausimis lazdai, pintas iš šiaudų kaselių, perjuostų
karnų juostomis. Kraitis priminė didelę puodynę, neturėjo rankenų, bet
buvo užvožiamas. Kraitelė buvo ketvirta kraičio dalis ir atvira.
Statinės
buvo įvairaus dydžio. Vilniaus ,,didžioji statinė buvo lygi 144 lietuviškiems
gorčiams, tai yra apie 404 litrus. ,,Mažoji Vilniaus statinė buvo 18 gorčių.
Vilniškė statinė buvo populiari Molėtų. Leliūnų, Saldutiškio krašte. Šia
statine naudojosi javų supirkėjai ir vadino didžiamiere.
Salako,
Dūkšto, Vydžių apylinkėse buvo įprastinė ,,Tilžės statinė (pagal
miestelį Ignalinos rajone). ,,Tilžės statinė buvo tik 48 lietuviški gorčiai.
Jomis seikėjo avižas arklių pašarui, žirnius, lubinus, medžio anglį,
degutą, terpentiną. Šios statinės dar būdavo vadinamos gudiškomis.
Kartais
iš Karaliaučiaus šiuos kraštus pasiekdavo pati didžiausia ,,prūsiškos
mieros statinė, talpinusi 5 stajas, tai yra 415 litrų. Ant statinės šono
būdavo prikalta ovalo formos varinė plokštelė su prekybininko, bendrijos
sandėlio ar miesto įvardyjimais, dažniausiai vokiečių kalba. Tauragnų
miestelio gyventojos p. Raupienės namuose tokia statinė puikavosi su rusišku
užrašu ,,Elisevskie sklady.Visų
statinių talpą sudarė išdalinimas gorčiais. Lietuviškas gorčius buvo
2,752,8 litro, o lenkiškas 3,27 litro. Gorčiais seikėjo karčemose
degtinę, paktininkai (pieno supirkėjai) pieną. Tauragnų miestelio žydai
samdydavo vandens nešėjas prinešti vandens ,,gorčinių viedrų kiekį
(toks kibiras talpino 4 lietuviškus gorčius).
Prekyboje
iki Pirmojo pasaulinio karo buvo dar viena statinė, vadinta ,,silkinearba
,,solianka. Ji buvo 5 gorčių talpos. Tokio saiko statine apskaičiuodavo
aliejaus, sėmenų, neperkošto vaško, sūdytų baravykų, smulkios žuvies,
kreidos miltų, pokosto kiekį.
Samdiniams
mokant užmokestį grūdais, seikėjo pūrais. Vienas pūras buvo lygus 2426
gorčiams. Rusiško pūro talpa yra 78,5 litro, lietuviško ir latviško 67,2
litro.
Dabar
galime tiksliai apskaičiuoti skirtumus tarp saikų ir matų, bet anksčiau griežto
santykio nebuvo. Iš kaimyninių kraštų, su okupantais ateidavo vis kiti
matai. Netgi ir vietovėse buvo laikomasi vienur lietuviškų, kitur lenkiškų
ar latviškų matų. Šiuose kraštuose visai niekas negirdėjo apie Suvalkų
krašto matus ir saikus, pavyzdžiui, kartį, lažtą, ratilą, voką, duobę ir
t.t. Kartais net tais pačiais vardais vadinami vienetai buvo kiek skirtingo tūrio.
Malūnuose,
kur buvo milų vėlyklos, žmonės žinojo dar ir labai didelių talpų saikus.
Pavyzdžiui, kupka buvo lygi 80 gorčių, staja 30 gorčių, ,,alūnė
statinė, talpinusi 2 stuopkas (štofas), buvo lygi 13,5 litro, o viena lietuviška
kvorta buvo lygi 0,820 litro, su ja karčemoje buvo galima nugirdyti aštuonis
vyrus.
Mažiausią
svorio matą vadino lotu. Nors vaistinėse buvo žinoma ir uncija, kuri lygi
43,5 g, bet buityje dominavo lotas. Rusiško loto svoris yra 12,7 g. Lotais seikėjo
dažų miltelius, prieskonius, mineralus vaistams, chemines medžiagas, alūno
granules, šarmų mišinius skalbimui.
Žydų
tautybės prekeiviai tarp savęs naudojosi žydiškais saikais ir matais. Šiupas
0,5 l, kabas 1,2 l, sykelis 7 l, šėpelis 54 l. Šėkelis svėrė
11,4 g, o mina 60 šėkelių. Žydiškas saikas buvo lygus 68 gorčių
(lietuviškų) talpai.
Ploto
matai. 1557 m.
paskelbus Valakų įstatymą DLK žemėse, karalienės Bonos įsaku
geometriniais matais buvo išmatuoti visi žemės plotai. Ligi tol žemė buvo
matuojama per dieną apartu jaučių jungu, o pievos vienlinkėm ar dvilinkėm
korom šieno.
Valakas
yra 21,4 ha arba 3033 margai. Margas 0,712 ha arba apie 3 ,,šniūrus
(rėžius), o kaimų galulaukes ir pakluones išmatavo, daržus ir patvorius išdalino
dar vienu matu rykšte. Lietuviška rykštė ,,prutas, kai kur
,,prentas buvo lygi 4,87 m, lenkiškas 4,5 m, o vokiečių ,,rutė
3,77 m. Degulių dvaro žemė (prie pat Utenos) XVIII a. priklausė italams
Marikoniams, todėl žemę savininkai matuodavo dar viena rykšte (,,role),
kuri buvo lygi 2,5 aro.
Pievas
visoje Lietuvoje matavo margais, mūsų krašte vadinamais ,,margėmis.
Liaudies dainose girdime ir kitų žemės ploto matų, pavyzdžiui, užuogana,
baras, varsna...
Užuogana
tai ariamos žemės plotas, lygus apie 72 cm, o javapjovės 3 m. Javų
lauke kartais užuoganą vadino baru. Varsnomis matavo pievas, viena varsna lygi
4,87 m.
XIX
a. pradžioje iš Rusijos į Lietuvą pateko dešimtinė ir sieksnis. Dešimtinė
yra 1,0925 ha, sieksnis 6 pėdos, kas apytiksliai lygu 182,8 cm. Dar buvo ,,žalvarinis
sieksnis (,,kosaja sažen), kuris lygus 2,13 m. Visuose kaimų ir dvarų
perskirstymo planuose žemė išmatuota dėšimtinėm ir sieksniais.
Malkų,
medžių (rąstų) sandėliavimui apmatuoti naudojo dar vieną sieksnį, vadinamą
,,mediniu, kuris lygus 11,1 kubinio metro.
Ilgio
sieksniais matavo tinklus, virves, audinį, ir taip sieksnis pakeitė senesnį
ilgio matą mastą, kuris buvo ištiesus ranką nuo pirštų galų iki krūtinės
vidurio.
Lenkų
dvarininkų ūkiuose, gal dar nuo Bonos išlikę du seni matai. Tai posesija,
lygi 1,66 ha, naudojama kirtavietėms, užperkamo miško plotams matuoti. Bet
buvo dar didesnis ploto matas, naudojamas vandens telkiniams matuoti lanas,
lygus 8,67 ha.
Būtina
paminėti ir rusiškuose romansuose apdainuotus varstus. Šis varstas lygus
1,067 km, o septyni varstai sudarė ,,šarvarką, lygų 7,46 km, ir buvo kelių
priežiūros ir taisymo norma.
Dar
XIX a. buvo menami tokie smulkūs matai: verškas 36 cm, uolektis 44,5
cm, Vilniaus uolekis (,,sidabrinė) 66,7 cm, aršinas 71,12 cm. Tai
matai, kurie buvo populiarūs krautuvėse, manufaktūrose, tarp keliaujančių
,,kromelininkų.
Ligi
šiolei mūsų krašto aukštaičiai vinies ilgį ir lentos storį matuoja
coliais. 1 colis yra lygus 2,54 cm. Kaime dar tenka išgirsti ir labai savitus
matus. Verpalus skaičiuoja ,,špulėm, ,,ritėm, gražiai skamba kaimietės
posakis ,,5 špulės po 12 dantų svėrė bemaž 3 svarus.
Išaustas
vadeles matavo uolektim, o audžiamą audeklą sienomis. 810 sienų sudarė
rietimą.
Vienetiniams
skaičiavimams naudodavo dešimtines, tuzinus (12), kapas (60). Buityje buvo įprasta
laikyti žmogaus kūno dalis, atskirus veiksmus. Pavyzdžiui, ,,iki juosmens,
,,pusėn blauzdų, ,,per žingsnį, ,,dienos kelias važiujant žiemos
keliu, ,,per nago juodymą, ,,ne aukščiau dalgiakočio, ,,sunkiai
keliama našta, ,,storumo sulyg Agotos šlaunim, ,,nepasemiama rieškučiom,
,,glėbys kiek išgali, ,,trim pirštais žiupsnys, ,,ant peilio galo
ir t. t.. Tie matai buvo taikomi pločiui, ilgiui, svoriui. Jie labai seni,
saviti, puošiantys ir gražinantys mūsų kalbą, išliko šalia tikslių naujųjų
matų. Išliko tik dalis, kiti gi gyvavo tam tikrą laikotarpį per
okupacijas, žemės skirstymus, prievolių metą.
▲
|