ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Personalijos > J

 

 

Stefanija Jablonskienė (Drazdauskaitė) G. 1861 09 02 Sudeikių par-joje, Bikuškio dv. M. 1936 07 05 Vilniuje. Pirmoji lietuviškos literatūros vertėja į lenkų kalbą, poetė, valstybės veikėja. Vertė lietuvių poetų kūrybą – A. Baranausko ,,Anykščių šilelį“, Maironio, Margalio, L. Giros ir kt. Vertimus ji skelbė lenkų kalba leidžiamoje periodikoje, o taip pat ir lietuviškoje spaudoje. Abiem kalbom ji rašiusi ir eilėraščius. Išleido antologiją lenkų kalba ,,Atgimstančios Lietuvos poezija“ (1911), sudarytą daugiausia iš poetų aušrininkų kūrybos. Pasijutusi Lietuvos patriotė, Utenos kleb. kun. P. Turauskio paraginta, ji nebejauna, ėmėsi didelio kultūrinio darbo: populiarinti lietuvių poetus tarp lenkų, užsitraukdama kai kurių nemalonę. Išvertė Vydūno veikalus (,,Parabočių šešėlius“ 1920), Maironio ,,Jaunąją Lietuvą“, o 1926 išleido 2 d. vadovėlį lenkų k. ,,Naujieji skaitymai“, vėliau lenkų uždraustą. Daug kur ji pasirašinėjo „Lietuvos mylėtoja“. Jos eilėse, kurios liko rankraščiuose, minima graži Lietuvos gamta, tėvynės meilė. Jos tėvas Julijonas buvo 1863 sukilimo dalyvis. Sudeikių par-joje juos vadino Strazdais. Ji ištekėjusi buvo už zarasiškio Murliškių dv. bajorėlio Jablonskio, kuris daugiausia bastėsi po Rusiją, o ji viena augino kelis vaikus. Kurį laiką gyveno Murliškėse. Čia buvo jos biblioteka, kuri gaisro metu sudegė su jos korespondencija, Vaižganto, Jakšto, Basanavičiaus ir kt. laiškai. Jos jiems rašyti laiškai surasti Lenkijoje, ištyrinėti literatūrologės R. Mikšytės. Paskutinius gyvenimo metus Jablonskienė praleido lenkų okupuotame Vilniuje, jausdama nostalgiją, ilgėdamasi sesers ir vaikų. Palaidota liuteronų kapinėse Tauro kalne Vilniuje. Naikinant kapines, paminklas neišliko. Jos gimtasis Bikuškis palikimu atiteko giminaičiui Ričardui Svilui.

Antanas Gasperaitis

Petras Gediminas Jackevičius G. 1942 07 04 Panevėžyje. M. 1993 01 13 Utenoje. Inžinierius. 1960 baigė Vilkijos vid. m-klą, 1965 – KPI, įgijo maisto pramonės įrengimų inž. mechaniko specialybę. 1965–1966 Šiaulių kukurūzų perdirbimo kombinato mechanikas. 1966–1970 – Šiaulių alaus daryklos „Gubernija“ vyr. mechanikas. 1970–1973 Kauno alaus daryklos ,,Ragutis“ vyr. inž. Nuo 1974 iki mirties gyveno ir dirbo Utenoje. 1974–1976 alaus kombinato statybos direktorius, 1977–1992 – kombinato direktorius. Po tragiškos mirties viena alaus rūšis jo garbei pavadinta ,,GJ“.

Romualdas Valančiūnas

F. JakšysFerdinandas Jakšys G. 1973 05 20 Anykščių raj. Svėdasuose. Artistas, nusipelnęs artistas (1987). 1956 baigė Utenos antrąją vidurinę m-klą. 1957 mokėsi Utenos medicinos m-kloje. 1961 baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, aktorius, 1969 – Maskvos Lunačarskio teatro institutą, teatrologas, aktorius. 1961–65 Šiaulių dramos teatro aktorius. Nuo 1965 Jaunimo teatro aktorius. 1972–77 Valstybinės konservatorijos aktorių fak. dėstytojas. Vaidmenys: V. Krėvės ,,Žente“,Velosipedkinas (V. Majakovskio ,,Pirtyje“) – , Argantas – (Moljero ,,Skapeno klastose“), Eskaras (V. Šekspyro „Romeo ir Džiuljeta“), Karalius (Ž. Anujevo „Vyturys“), Vaižgantas – (K. Ostrausko ,,Vaižgante“) – ir kt. Televizijos serialai ,,Sveika, Irena“, ,,Mudu abudu“ ir kt. Kine: Ramonas – (,,Suaugusių žmonių žaidimai“) – , kunigas – ,,Žemės žaizdos mūsų“ ir kt. 1995 už Vaižganto vaidmenį apdovanotas.

Gediminas Isokas

J. JakštasJonas Jakštas G. 1931 02 08 Zarasų aps. Bikūnų k. (dabar Utenos raj.). Rašytojas. 1943 – baigė Dubuliškio prad., 1952 – Dusetų vidurinę m-klas. 1959 – VVU istorijos–filologijos fak. 1954–57 – „Tiesos“ laikraščio korektorius. 1957–64 – „Švyturio“ žurnalo literatūrinis darbuotojas. 1972–89 – Lietuvos radijo Literatūros ir dramos redakcijos vyresn. redaktorius, 1990–96 – vyr. redaktorius. Lietuvos rašytojų sąjungos narys (1966). Išleido 12 poezijos rinkinių: „Žalsvieji žirginai“ (1960), „Balti vidudieniai“ (1964), „Metų laiptais“ (1974), prisiminimai be datų (1974), „Vakaro pavojus“ (1980), „Neužmirškit atsigrįžti“ (1981), „Amžina pradžia“ (1982), „Vien tik pėdsakas“ (1984), „Tarp mūzų ir mūsų“ (1985), „Sprogimai“ (1988), „Akimirkų kriokliai “ „Tarp audros ir giedros“ (2 rinkiniai vienoje knygoje) (1992). Rusų kalba išleista: „Tyla“ (Tišina) 1982; rinktinė „Nakties vyturys“ (Nočnoj žavoronok) (1988). Kirgizų kalba rinktinė „Žvaigždynas“ (1991). Lenkų kalba lietuvių poetų rinktinė „Atmintis“ (Pamięã). Eilėraščiai versti į moldavų, ukrainiečių, rusų, baltarusių ir kt. kalbas. Išvertė poezijos rinktines: azerbaizaniečių poeto S. Vurguno „Rytų vartai“ (1980), kirgizų poeto S. Eradijevo „Laiko vėjas“ (1988), estų poetės D. Varandi (su J. Vaičiūnaite ir kt.). „Svajotojas prie lango“ (1976), serbų poetės D. Maksimovič (su J. Vaičiūnaite) „Nebėra daugiau laiko“ (1983). Vertė T. Doiblerio, A, Achmatovos, P. B. Šelio, R. Frosto ir per 50 kitų poetų eilėraščių. Išvertė vaikų knygas: A. Barto „Baisus sapnas“ (1965), „Žiemos gėlės“ (1974), ir kt. Išvertė romanus ir apysakas: S. Holio „Mano kaltė“ (1969), J. Matiašovskio „Hodo debiutas“ (1971) ir kt. 1994 Oraganizavo radijo laidą „Po lyros ženklu“, kurią veda ir dabar. Žurnaluose, laikraščiuose paskelbė straipsnių, novelių apie menininkus. Kūrė tekstus dainoms. Išleidimo laukia kelios knygos: „Vakarykštis rytojus“, „Septyni gyvenimai, septynios mirtys“ ir kt. 1984 Poezijos pavasario laureatas. 1989 apdovanotas „Knygnešio“ diplomu. Premijuotas žurnalų – „Jaunimo gretos“ ir „Švyturys“.

Gediminas Isokas

Boleslovas Jaloveckis G. Saldutiškyje. M. 1917 Peterburge. Generolas inž., dv., XIX a. pab.–XX a. pr. valdęs Saldutiškio dv. Valdė ir Kuktiškių dv. 1923 pirktą iš M. Pšybilskos, kurį vėliau paliko vaikams Mečislovui, Jadvygai ir Anelei. Jis buvo karo inž., carinės armijos generolas. 1906, kaip Švenčionių aps. atstovas, dalyvavo Rusijos valstybės dūmoje. Buvo didžiosios Lietuvos valstybės šalininkas, prie kurios lygiomis teisėmis kvietė jungtis lenkus ir baltgudžius. 1907 Vilniuje lietuvių ir lenkų kalbomis išleido „Lietuva ir jos reikalai, „Tautiškas Lietuvos katekizmas“. Nuo 1909 bendradarbiavo Vilniuje leistame laikraštyje „Litwa“ . Saldutiškyje jis užveisė retų augalų dendrologinį parką. Mirė Peterburge nuo šiltinės. Jo sūnus Mečislovas (1876–1962), baigęs diplomatų m-klą Peterburge, vėliau politechnikos institutą Halėje, turėjo agronomijos dr. laipsnį. Vilniuje paruošė piešinių, pieštų akvarele, kuriuose vaizduojama 1500 dv., albumą.

Antanas Gasperaitis

Miglovaras Jurgis Jankauskas G. 1936 03 02. Utenos aps. Degučių k. Socialinių mokslų kandidatas (1980), nostr. Dr. (1993). 1941–46 mokėsi Vaikutėnų, 1946 Daugailių m-klose. 1954 baigė Vilniaus septintąją vid. m-klą, 1959 – VVU Ekonomikos fak. Įgijo finansų kredito specialybę. 1959–61 Vyr. tiekimo–realizacijos valdybos vyresn. ekonomistas. 1961–64 – Eksperimentinio baldų konstravimo biuro skyriaus viršininkas. 1964–75 Buitinio gyventojų aptarnavimo ministerijos skyriaus viršininkas. 1975–87 Informacinio skaičiavimo centro direktorius. 1987–89 Susivienijimo „Elektronas“generalinio direktoriaus pavaduotojas. 1989–90 LMA komunalinių įmonių susivienijimo direktorius. 1990–92 LMA Ekonomikos instituto skyriaus vedėjas. 1992–93 UAB „Convest“ tyrimų direktorius. 1993–94 nepelno įmonės „Trendas“ direktorius. Nuo 1994 UAB „Investicinių projektų konsultantai“ direktorius. Kartu nuo 1993 Naujos ekonomikos instituto, nuo 1998 TŪB „IPK audito direktorius. Vadovavo ruošiant „Lietuvos Respublikos ūkio būklės socialinį ir ekonominį įvertinimą“, „Užsienio prekybos krypčių, eksporto plėtojimo bei atskirų sektorių rekonstravimo programą“, Auštaitijos regiono turizmo teritorinį investicinį planą, investicinius rekonstrukcijos Vilniaus areouosto, „Klaipėdos naftos“, „AB Anykščių vynas“ ir kt. projektus. Išleido 2 knygas, 4 brošiūras ekonomikos, darbo apsaugos, verslo investicinių projektų rengimo tematika, paskelbė per 30 straipsnių.

Gediminas Isokas

Jonas Teofilis Jankauskas G. 1939 03 10 Utenos aps. Degučių k. Chemijos mokslų kandidatas (nostr. dr. (1993). Baigė Vilniaus 7-ąją vid. m-klą, 1962 – VVU Chemijos fak. („Dicianoargentatinio – rodanidinio elektrolito tyrimas“, 1968, VVU. Vad. V. Kaikaras). Docentas (1972). 1962–1964 VVU ChF vyresn. laborantas, asistentas, 1964–1968 aspirantas, 1968–1972 vyresn. dėstytojas, 1972–1992 docentas, 1992–1996 ChF dekanas, nuo 1996 docentas, nuo 1999 Fizikinės chemijos katedros vedėjas. Apie 70 mokslinių straipsnių, 8 išradimų bendraautorius. Aktyvus Lietuvos moksleivių chemijos olimpiadų organizatorius, LTE straipsnių autorius.

Gediminas Isokas

Vilius Jankauskas G. 1949 04 04 Utenos aps. Degučių k. Dviračių sporto treneris. 1966 baigė Utenos 1-os vid. m-klos 9 klases, vėliau mokėsi Jonavos profesinėje technikos m-kloje, ten baigė vid. m-klą, įgijo šaltkalvio specialybę. 1969–1971 tarnavo sovietinėje armijoje, vėliau susidomėjo dviračių sportu ėmė treniruotis. 1973 pradėjo dirbti SSD „Nemunas“ Centro tarybos Utenos filiale dviračių sporto treneriu. 1983–1987 SSD „Nemunas“ Centro tarybos, TSRS profsąjungų mokomųjų stovyklų treneris, LTSR moksleivių rinktinės antrasis treneris. Išugdė daugiakarčius Lietuvos čempionatų nugalėtojus ir prizininkus, tarptautinės klasės meistrus D. Kolosovą, P. Čečį, A. Čepelę, R. Lupeikį, sporto meistrus A. Matuzą, V. Kalytį, D. Tamošiūną, E. Brauką, A. Kajutį (R. Lupeikis tapo pasaulio vyrų čempionato Kolumbijoje grupinių lenktynių vicečempionu (1995), P. Čečys ir A. Čepelė buvo TSRS rinktinės nariai. 1988 susijungus SSD „Nemunas“ CT su SSD „Žalgiris“, pradėjo dirbti šios draugijos Utenos filialo sporto treneriu. Panaikinus draugijos dviračių sporto šaką, 1992 perėjo dirbti į Utenos kūno kukltūros ir sporto centrą. Trys jo auklėtiniai dalyvavo jaunimo pasaulio pirmenybėse Ispanijoje.

Romualdas Valančiūnas

Mykolas Januškevičius G. 1886 Vyžuonose. M. 1942 12 04 Kaune. Visuomenės veikėjas, publicistas, vertėjas. Peterburge baigė g-ziją. Ten univ. studijavo teisę. 1912–1917 buvo Valstybės dūmos atstovas (priklausė trudovikų grupei). Joje kėlė Lietuvos problemas ir įvairius reikalus. 1916–1918 Petrograde leido ir redagavo kairiųjų liaudininkų laikraštį „Naujoji Lietuva“. Grįžęs į Lietuvą, dirbo „Spaudos fonde“, „Lietuvos žinių“ dienraščio redakcijoje. Rašė vedamuosius straipsnius ir reiškėsi kaip aktyvus antikomunistas. Į lietuvių kalbą išvertė grožinės literatūros kūrinių.

Regina Stakėnienė

Jonas Jaskevičius G. 1863 02 09 Eržvilko vls. Džiugų k. M. 1935 10 11 Vyžuonose. Kunigas, tautinis veikėjas. Baigęs Kauno dvasinę seminariją, vikaravo Žemaitijoje. 1921–1923 m., po J. Šnapščio-Margalio mirties, tapo Sudeikių klebonu. 1932 be pareigų gyveno Vyžuonose. Spaudos draudimo metais pats platino spaudą ir organizavo knygnešius. 1918 buvo Pušaloto (Pasvalio vls.) liet. partizanų štabo narys, kapelionas. Apdovanotas Vyčio kryžiumi. Palaidotas Pušaloto partizanų kapinėse.

Antanas Gasperaitis

Antanas Jasūdis  G. 1878 10 01 Utenos vls. Puodžių k. M. 1963 08 14 Užupėje, (Telšių raj.) Teologas, aktorius. Jo tėvas Domininkas buvo dievdirbis. Į Peterburgą išvyko 1898 m., tarnavo banke, geležinkelyje. Ten gyveno apie 25 tūkst. lietuvių, todėl dar 1892 ten buvo įkurta „Labdarių draugija“. 1903–10 jo pastangomis teatrinė lietuvių veikla labai išaugo. Būdamas mėgėjų teatro organizatorius, 1901–04 vaidino pusiau profesionaliame „Lošikų būrelyje“. Nuo 1911 buvo Teatrališkos k-jos organizatorius ir pirmininkas, lietuvių dramos ir muzikos kuopos (1912–17) įsteigėjas. Vaidino operėtėse, dramose, rež. K. Glinskiui parūpindavo pjesių, surinkdavo aktorius (buvo apie 50), sudarė „Mažaturčių lietuvių savitarpinę organizaciją“, dirbo jos v-boje. 1915 valdžia leido oficialiai įkurti „Vaidintojų kuopą“, kurioje buvo ir uteniškis vertėjas bei būsimasis knygų leidėjas J. Strazdas, chorų vadovai – S. Šimkus, Č. Sasnauskas, P. Adomavičius, A. Jasūdis. Čia sukaupė 1000 tomų biblioteką, surinko lietuvių kultūrinės veiklos medžiagą, kuria naudojosi B. Sruoga savo studijai „Lietuvių teatras Peterburge 1892–1918“. Grįžęs į Lietuvą, apie 1922 dirbo Utenos banke. Savo gimtinėje bei vėliau gyvendamas Kaune ir dirbdamas banke, sukaupė daug knygų, tarp jų buvo ir iš parsivežtų Peterburgo. 1938 Lietuvos teatras jį apdovanojo auksiniu Garbės ženklu, o iškilmėse režisierius K. Glinskis, jam prisegė savąjį. 1200 tomų biblioteką padovanojo Kauno universiteyui.

Antanas Gasperaitis

Giedrė-Konstancija Jasudytė G. 1934 10 12 Utenoje. 1958 baigė Kauno Stepo Žuko dailės m-klą, 1964 VDI, dailinikė–keramikė. Po baigimo dirbo Vilniaus dailės kombinate (dabar UAB Dailės kombinatas). Dalyvavo Pabaltijo respublikų treanalėje, Maskvoje, Čekoslovakijoje, Bulgarijoje, Suomijoje, Japonijoje. 1981ir 1997 su seserimi Ramute Jasudyte surengė personalines parodas. 1971 parašė dailininkės keramikės Aldonos Ličkutės biografiją. Tris metus buvo Dailininkų sąjungos taikomojo meno keramikos sekcijos sekretore. Nuo 1965 Lietuvos dailinikų sąjungos narė. Meno parodoje gavo apdovanojimų.

Gediminas Isokas

Ramutė Aleksandra Jasudytė G. 1930 11 30 Kaune. Dailininkė tekstilininkė. Augo pas tėvus Alių k. 1951 baigė Utenos mergaičių vid. m-klą, 1958 VDI, įgijo dailininkės specialybę. 1957–1970 „Audėjo“ dailininkė. 1970–1972 Lietuvos kino studijos kostiumų dailininkė. Nuo 1972 pradėjo savarnkišką kūrybinį darbą, dalyvavo daugelyje parodų: taikomojo meno Vilniuje (1959 m.), su seserimi Giedre personalinėse parodose Vilniuje ir Kaune (1981 m.), personalinėje parodoje Norvegijoje (1991 m.), Taikomojo meno galerijoje su seserimi Giedre (1995 m.) Savo darbus eksponavo JAV, Švedijoje, Suomijoje, Čekoslovalkijoje, Vengrijoje, Rumunijoje ir kitur. Už gobelenus: „Broleliai“, „Gulbelė“ ir „Sesulės“ 1981 premijuota.

Antanas Gasperaitis

Gediminas Isokas

Jonas Jasutis G. 1885 10 14 Mažeikių aps. Auksūdžio k. Lietuvos karininkas, administracijos darbuotojas. 1909 baigęs realinės m-klos 6 kl., 1910–1914 lankė aukštuosius Patrapilio žemdirbių kursus, 1914 baigė Pskovo praporščikų, 1916 Orainienbaumo karininkų m-klą. 1918–1920 ėjo agronomo pareigas prie Maskvos. 1912 grįžo į Lietuvą, įstojo Lietuvos kariuomenėn, pakeltas kapitonu. Nuo 1924 tarnavo Žemės ūkio ministerijoje, nuo 1926 Utenos Ž. ū. d-jos agronomas, Utenos aps. valdybos narys.

Antanas Gasperaitis

Valdas Mykolas Jatautis G.1933 03 21 Utenos aps. Kuktiškėse. Aktorius. Mokėsi Saldutiškio prad. m-kloje, vėliau progimnazijoje. 1951 baigė Utenos 1-ąją berniukų vid. m-klą. 1951–1953 VVU studijavo žurnalistiką, 1953–1956 VPI lietuvių k. ir literatūrą. Studijuodamas mokėsi ir Vilniaus Valstybinio Akademinio dramos teatro studijoje (1951–1954). 1956 pradėjo dirbti Respublikiniuose liaudies kūrybos namuose dramos skyriaus metodininku. Baigęs studijas, 1956 rudenį apsigyveno Panevėžyje ir iki 1964 dirbo dramos teatro aktoriumi. 1964–93 Operetės liaudies teatro režisierius. 1972–78 Panevėžio J. Švedo pedagoginėje – muzikos m-kloje dėstė raiškųjį skaitymą. 1978–85 vadovavo Satyros liaudies teatrui, buvo šio teatro režisierius. Nuo 1998 Panevėžio muzikinio teatro meno vadovas. Beveik du dešimtmečius režisavo miesto dainų šventes ir masinius renginius, dirbo režisieriumi respublikinėse šventėse. Panevėžio dramos teatro spektakliuose sukūrė 21 vaidmenį, buvo premijuotas respublikiniuose teatrų festivaliuose. Vaidmenys: Kostrovas (V. Liubimovos „Jausmų ugdymas“), Šarfas (I. Turgenevo „Mėnuo kaime“) ir kt. Mėgėjiškuose satyros ir operetės liaudies teatruose yra pastatęs 23 spektaklius: E. Skarpetos „Beprotnamis“, I. Kalmano „Monmartro žibuoklė“ ir „Silva“, Ž. Žilbero „Dorovingoji Zuzana“, K. Miliokerio „Gasparonė“ ir kt. Kinematografininkų sąjungos narys (nuo 1983), teatro sąjungos narys (1953). Nuo 1960 vaidino kine. Filmavosi Lietuvos, Maskvos, Leningrado (Peterburgo), Moldavijos, Baltarusijos kino studijose, telefilmuose. Kine ir televizijoje suvaidino 38 vaidmenis. Reikšmingiausi: Džeris („Smokas ir Mažylis“, rež. R. Vabalas), Andersenas („Žaltvykslės“, rež. P. Lukšas), Herbertas („Tomo Vendžio klaida“, rež. V. Buskaru, Moldovafilm), Korūna („Gretos“ Vilos paslaptis“, rež. F. Lisician, Mosfilmas), Mokytojas („Nelieskite mėlynojo gaublio“, rež. Z. Janulevičiūtė, Lietuvos televizija). 1990–1994 Panevėžio miesto Tarybos deputatas.

Romualdas Valančiūnas

Boleslovas Jauniškis G. 1932 01 07 Utenos aps. Šeduikių k. Žurnalistas, vertėjas. 1951 baigė Utenos berniukų vid. m-klą, 1956 VVU Filologijos fak. Pabiržės (Biržų raj.) vid. m-kloje metus dėstė lietuvių ir rusų kalbas. 1957–1978 dirbo „Lietuvos pionieriaus“ redakcijoje literatūriniu darbuotoju, skyriaus vedėju, atsakinguoju sekretoriumi, nuo 1978 – „Moksleivio“ redakcijos atsakinguoju sekretoriumi, vyr. redaktoriaus pavad. Žurnalistų sąjungos narys. Rašo straipsnius įvairiomis temomis, daugiausia susijusiomis su jauno žmogaus asmenybės ugdymu, vertybinėmis orientacijomis. Iš rusų kalbos išvertė knygų: G. Fedosejevo „Paskutinis laužas“, J. Sotniko „Nenusisekęs nuotykis“, V. Pekelio „Žmogaus galimybės“ ir kt.

Romualdas Valančiūnas

Bronius Jauniškis G. 1920 03 17 Utenos aps. Pakalnių k. Prozininkas, žurnalistas, surdopedagogas. Jaunystėje buvo siuvėjas. Būdamas tikintis pabėgo iš namų ir įstojo į Saldutiškio saleziečių vienuolyną. Rengėsi broliukų siuvėjų misijoms į Ekvadorą. Tačiau iš vienuolyno išėjo. Mokėsi Kauno 1-ojoje suaugusiųjų vid. m-kloje, Ukmergės mokytojų seminarijoje. 1952 baigė VPI Lietuvių kalbos ir literatūros fak. Dirbo „Lietuvos pionieriuje“, „Literatūroje ir mene“. „Jaunimo gretose“. 1957–66 – Vilniaus kurčiųjų internatinės m-klos direktorius. 1966–1974 – Respublikinių mokytojų namų direktorius. Nuo 1992 – Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąj. pirmininkas. Parašė elementorių kurtiesiems „Žvaigždutė“ (su kitais, 1967), apybraižų, dokumentinių apsakymų. Paskelbė apsakymų rink.: „Mažoji paslaptis“ (1976), „Peržengę kryžkeles“ (1982), „Ledo ašara“ (1991) ir kt., apsakymų: „Sugrįžimas“ (1984), „Juodosios sielos“ (1991), „Užjūrio velnias“ (1992), romaną „Pėdsakai Amazonės džiunglėse“ (1995), padavimų, memuarų.

Regina Stakėnienė

Juozas Jauniškis G. – 1944 01 06 Utenos aps. Šeduikiuose. Birbynininkas, koncertų atlikėjas, dirigentas. Mokėsi Tauragnų vid., Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos m-klose (1960–1964), konservatorijoje (1964–1969). Ansamblio „Lietuva“ artistas ir kaimo kapelos vadovas (1964–1977). VPI estetinio lavinimo katedros vyresn. dėstytojas, nusipelniusio dainų ir šokių liaudies ansamblio „Šviesa“ meno vadovas ir dirigentas (1977–1992). 1992–1993 vaikų muzikos mokyklos „Lyra“ mokytojas, nuo 1994 – komersantas. Su ansambliais „Lietuva“ ir „Šviesa“ koncertavo daugelyje pasaulio šalių, dalyvavo visose respublikinėse dainų šventėse, ansamblių vakaruose, studentų šventėse „Gaudeamus“, buvo vyr. dirigentas, atsakingas už liaudies orkestro repertuaro rengimą. Šių švenčių repertuarui instrumentavo daugelį kūrinių, o ansambliui „Šviesa“ parengė keletą premjerinių programų.

Romualdas Valančiūnas

Danutė Jazgevičiūtė G. 1946 02 05 Utenoje. Dailininkė–keramikė. 1964 baigė Utenos pirmąją vid. m-klą, 1969 VDI. 1974–1978 Vilniaus parduotuvių reklamų dailinikė. 1979–1995 Vilniaus „Dailės“ kombinato dailininkė–keramikė. Nuo 1995 Vilniaus pedagoginio universiteto Technologijos ir dailės pagrindų katedros vyresn. asistentė. Surengė personalines parodas (1990, 1994, 1997) Vilniuje. Dalyvavo grupinėse šalių parodose: Baltijos šalių trianalėje Taline (1983, 1985, 1988, 1991, 1992), Rygoje 1980, Taikomosios dailės parodose Poznanėje (Lenkijoje) 1989, Hamburge (Vokietija) – 1981, Alandas (Suomija) – 1994, pasaulinėje mažosios keramikos trianalėje Zagrebe (Kroatia) – 1997. Keramikos simpoziumų: Dzintars (Latvija) – 1981 m., Paryžiuje – 1958, 1986 m., Vilniuje – 1998 dalyvė. Nuo 1976 Lietuvos dailininkų sąj. narė.

Gediminas Isokas

Petras Jočys G. 1894 09 14 Vilkmergės aps. Šešuolių vls. Jusiškių vs. M. JAV. Teisininkas, seimų narys, 1936–1944 Utenos apl. teisėjas. 1915 baigęs „Saulės“ kursus Vilniuje, 1918 g-ziją Voroneže, 1933 VDU teisių fak., nuo tų metų dirbo teisėju. 1947 lietuvių stovyklos Vokietijoje komiteto pirmininkas. 1949 atvyko į JAV. Buvo steigiamojo ir vėlesnių seimų narys. Buvo vedęs uteniškės mokytojos Onos Birietaitės seserį Teklę. Dirbdamas „Darbininko“ redaktoriumi, už feljetoną buvo uždarytas į Varnių koncentracijos stovyklą.

Antanas Gasperaitis

Pranas Jodelė G. 1871 02 13 Užpalių vls. Kuprių k. M. 1955 12 08 Kaune. Prof. (1912), nusipelnęs mokslo veikėjas (1945). Mokėsi pas daraktorių, vėliau Užpalių prad. mokykloje. Išvykęs į Rusiją po 1863 sukilimo pas ištremtą dėdę 1891 baigė Oriolo guber. Livnų realinę gimnaziją. 1891 įstojo į Charkovo veterinarijos institutą, nes čia tikėjosi stipendijos. 1896 baigęs institutą skiriamas Saratovo guber. Atkarsko aps. veterinarijos gydytoju. 1896–98 tobulinosi Maskvos univ. Bakteriologijos institute. 1901 palikęs Atkarską, išvyksta į Kijevą, 1904 baigia politechnikos institutą ir 1906 gauna inžinieriaus technologo diplomą. 1905 tris mėnesius kalintas, už dalyvavimą revoliucinių studentų susirinkimuose. Baigęs institutą dirba Rusijos cemento, stiklo, metalurgijos įmonėse, tačiau 1906 grįžta į Kijevo politechnikos institutą, dirba laborantu. 1908 stažuojasi Vokietijoje, Šveicarijoje 1909 išrenkamas Kijevo politechnikos instituto docentu. Dėsto statybos medžiagų technologiją. 1912 išrenkamas ekstraordinariniu profesoriumi. 1913 grįžta į Lietuvą. 1914 Valkininkuose, jam organizavus, pradeda veikti cemento gamykla. 1914–18 mobilizuotas į rusų armiją dirba karo inžinieriumi. Demobilizuotas dirbo Valkininkų girininku ir galvojo atstatyti sugriautą Valkininkų cemento fabriką, tačiau 1920 čia atėjo lenkai. Kaune dirbo miškų departamente, tyrė durpynus, organizavo specialiąsias mokyklas. 1920 dėsto Kauno aukštuosiuose kursuose. 1922 skiriamas Technikos fakulteto dekanu, profesoriumi, Statybos medž. technologijos katedros laboratorijos vedėju. 1927 išrenkamas Kauno univ. prorektoriumi, o 1928 – rektoriumi. 1932, 1935, 1938 buvo ūkio reikalų prorektorius. 1936 jis tampa Žemės turtų tyrimo komisijos pirmininku. Tyrė Skirsnemunės kreidos, Mergelio, Menčių, Karpėnų, Vegerių klinčių, Biržų, Pasvalio gipso, Šventosios kvarcinio smėlio, Merkio kreidos telkinius. 1940 dirba Statybos medžiagų pramonės tresto vedėju. 1944–1948 dėstė Kauno universitete. 1948 susilaužė šlaunukaulį ir iki mirties (1955 12 08) gulėjo lovoje. Parašė knygas: „Trumpas statybinių medžiagų bandymų vadovas“ (1909, rusų klb.), „Geologiniai tyrinėjimai“ (1922), „Statybos medžiagų technologija“ (1923), „Statybos medžiagos“ (1948), paskelbė daug straipsnių, buvo Kauno univ. periodinio leidinio „Technika“ organizatorius ir redaktorius, bendradarbiavo laisvamanių laikraštyje „Laisvamanis“, vadovavo rašantiems disertacijas.

Gediminas Isokas

R. JonuškienėRūta Jonuškienė (Mikulėnaitė) G. 1958 01 25 Utenos raj. Klovinių k. Literatė, žurnalistė, tautodailininkė. 1976 baigė Utenos 1-ąją vid. m-klą, 1980 – Vilniaus VPI lietuvių kalbos ir literatūros fak. Dirbo mokytoja. Nuo 1994 „Utenio“ laikraščio korespondentė. 1996 išleido poezijos rinkinį „Smilgos paukštis“. Eilėraščiai taip pat buvo publikuoti respublikinėje spaudoje, literatūros almanachuose. Pina iš šiaudų. Nuo 1980 dalyvauja tautodailės parodose. Darbus eksponavo užsienyje. Nuo 1988 Lietuvos tautodailininkų sąj., o nuo 1998 Lietuvos žurnalistų sąj. narė.

Regina Stakėnienė

Viktorija Jovarienė (Rastenytė) G. 1940 12 15 Utenos aps. Degutinių k. Kolekcininkė. 1964 baigė Buivydiškių ž. ū. technikumą, įgijo agronomės specialybę. Dirbo Saldutiškio taryb. ūkyje, 1965–1994 – Užpalių kolūkyje brigadininke, Bajorų bendrovės vadove. Nuo pat vaikystės domėjosi žirgais. Nuo 1968 kasmet dalyvaudavo žirgų lenktynėse Utenoje, Dusetose, kituose Lietuvos miestuose. Iškovojo ne vieną medalį. Daugelį metų renka eksponatus, susijusius su valstiečių buitimi ir žirgais. Savo sodyboje ant Šventosios upės kranto įkūrė Žirgo muziejų, kurį lanko ir užsienio šalių turistai. Sukaupta arti tūkst. eksponatų (įvairių baldų, buities rakandų, pakinktų, namų apyvokos daiktų). Vertinga važių, bričkų, lineikų, karietų kolekcija. Dešimt metų vadovavo Užpalių m-klos jaunųjų gamtininkų būreliui, ne kartą buvo renkama apl. deputate.

Romualdas Valančiūnas

Ona Gražina Juknevičienė (Pamakštytė) G. 1935 12 09 Kaune, mokslų kandidatė (dr. 1969, nostr. dr.). Pradžios m-klą lankė Sudeikiuose, kur mokytoja dirbo motina, vėliau mokėsi Utenoje. 1958 baigė Kauno medicinos institutą. 1958–1960 instituite dirbo asistente, dėstytoja. 1960–1965 Kauno botanikos sodo jaunesn. mokslinė bendradarbė, 1965–1968 – aspirantė. 1974–1987 – vyresn. mokslinė bendradarbė, nuo 1984 – Vaistinių augalų laboratorijos vedėja. 1969–1989 dėstė botaniką Kauno medicinos mokykloje. 1977 suteiktas vyresn. mokslinio bendradarbio mokslinis vardas. Yra 7 leidinių bendraautorė: „Vaistinių augalų auginimas“ (1983), „Medingieji audgalai“ (1987), „Apynių auginimas“ (1991), „Vaistai po langu“ (1991), „Vaistiniai augalai“ (monografija anglų kalba, 2000), „Vaistai sveikiesiems“ (2001). Paskelbė per 90 mokslinių ir per 100 mokslo populiarinimo straipsnių. Jai suteikta aukšąiausia provizoriaus farmakognosto kategorija.

Gediminas Isokas

Vytautas Juknys  G. 1942 11 11 Utenoje. Inž. technologas. 1960 baigė Klaipėdos K. Donelaičio vid. m-klą, 1965 – KPI, įsigijo maisto pramonės inž. technologo specialybę. 1965–72 Klaipėdos mėsos kombinato cecho viršininkas. 1972–1976 – Utenos mėsos kombinato statybos direktorius, 1976–1978 – Utenos mėsos kombinato direktorius, 1978–1986 – Mėsos ir pieno pramonės ministro pav. 1986–1989 Agropramoninio komiteto valdybos viršininkas, 1989–1991 – bendrovės „Maistas“ direktorius. Nuo 1991 – UAB „Maistas–Servisas“ direktorius.

Regina Stakėnienė

B. JuodkaBenediktas Juodka G. 1943 01 13 Utenoje. 1960 baigė Gargždų vid. m-klą, 1965 – Maskvos univ. chemijos fak. Chemijos mokslų kandidatas (1968). (Doc. (1974), prof. (1982), Chemijos mokslų daktaras (nostr. habil. dr.). LMA narys korespondentas (1987), akademikas (1990), Latvijos MA narys (1994), Europos mokslo ir menų akademijos tikrasis narys (1998), Pasaulio mokslo ir technologijos etikos komisijos viceprezidentas. Valstybinės premijos laureatas (1986). 1965–1968 Maskvos univ. aspirantas, 1968–1969 VVU biochemijos ir biofizikos katedros asistentas, 1969–1971 vyresn. dėstytojas, nuo 1971 šios katedros vedėjas. Nuo 1991 VU prorektorius, nuo 1992 ir LMA prezidentas.
1973 dirbo mokslinį darbą Čekoslovakijos MA organinės chemijos ir biochemijos institute, 1974–1975 Šiaurės–vakarų Evanstono ir Ilinojaus univ. (JAV), 1988, 1990 Debreceno univ. (Vengrija), 1989, 1992, 1995 Frankfurto prie Maino univ. (Vokietija), 1991, 1993, 1995, 1997, 2000 Vėžio tyrimo centre (Vokietija).
Svarbiausi moksliniai darbai: „Kovalentiniai nukleino rūgščių ir baltymų kompleksai bei jų cheminis modeliavimas“, „Ribonukleino rūgščių pirmtakų brendimo mechanizmų tyrimai“, „RNR ligazės veikimo mechanizmo tyrimas“, „Fermentų imobilizacija ant magnetinėmis savybėmis pasižyminčių dalelių“, „Fotodinaminės onkoterapijos biocheminiai aspektai“. Paskelbė per 200 mokslinių publikacijų, 2 monografijų ir vadovėlio autorius. 1986–1991 „Lietuvos aukštųjų mokyklų darbų“ Biologijos serijos vyr. redaktorius, Lietuvos MA žurnalo „Biologija“, žurnalų „Lietuvos mokslas“ bei „Mokslas ir technika“ redkolegijų narys. (plačiau kn. „Lietuvos chemikai“, 1998 m.)

Gediminas Isokas

Antanas Juodvalkis G. 1973 12 05 Molėtų raj. Suginčių k. Hab. ž. ū. mokslų dr. (1982), prof. (1988). 1955 baigė Utenos pirmąją vid. m-klą, 1960 LŽŪA. 1960–1973 Lietuvos miškų ūkio mokslinio tyrimo instituto vyresn. mokslinis bendradarbis. 1973–1988 to paties instituto miško biologijos ir miškininkystės sk. vedėjas. 1988–1933 miškininkystės ir gamtos apsaugos katedros vedėjas. Nuo 1993 LŽŪA (universiteto) studijų prorektorius. Vadovėlio „Miškininkystė“ (1979), monografijos „Etaloniniai medynai ir jų formavimas“ (1985) bendraautoris. Univ. dėsto medynų formavimo ir kirtimų discipliną. 1989 išrinktas Lietuvos miškininkų sąjungos viceprezidentu. Apdovanotas trimis VCŪPP bronzos medaliais. MŪF tarybos narys (1988), LŽŪA tarybos narys (1989), tos tarybos pir-ko pavad. (1989).

Gediminas Isokas

Balys Juodzevičius G. 1934 09 16 Anykščių raj. Plepiškių k. Muziejininkas. 1953 baigė Utenos 1-ąją berniukų vid. m-klą, 1958 VVU istorijos ir filologijos fakultetą. 1958–1961 – Dubingių vid. dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą, 1961–1967 – Valkininkų vid. m-lose. 1967–1973 UKM mokslinis bendradarbis, nuo 1973 – direktorius. Domisi kraštotyra, tautosaka, kalba, yra surinkęs daug medžiagos iš šių sričių. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje. Rašo į spaudą.

Romualdas Valančiūnas

Viktoras Juozapavičius G. 1898 12 23 Vyžuonų vals. Marijanavos vs. M. 1961 02 08 Kaune. Agronomas, arklininkystės specialistas, doc. 1948. 1927 baigė Dotnuvos ŽŪA. 1926–40 Kėdainių žirgyno vedėjas. 1941–42 ŽŪA dvaro administratorius. 1944 Utenos aps. ž. ū. skyriaus zootechnikas. 1945–48 LŽŪA vyresn. dėstytojas, 1948–50 agronomijos fak. dekanas, 1957–59 ŽŪA mokomojo ūkio direktorius. Paskelbė straipsnių apie gyvulininkystę. Išleido knygą „Arklininkystė“ (1953).

Algirdas Banys

Romualdas Jurevičius G. 1928 05 15 Utenos aps. Vyžuonėlių k. Chemijos mokslų dr. (nostr. 1993) Doc. (1969). 1947 baigė Utenos berniukų g-ziją, 1952 – VVU chemijos fak. 1951–52 VVU chemijos fak. vyresn. laborantas. 1956–59 Biologijos, 1959–60 Zoologijos ir parazitologijos, 1960–64 Chemijos ir cheminės technologijos institutų bendradarbis. 1964–67 VVU Chemijos fak. vyresn. dėstytojas. 1967–69 laikinai einantis doc. pareigas. 1969–92 Chemijos fak. prodekanas. Paskelbė 50 mokslinių publikacijų.

Gediminas Isokas

Jurgis Jurgelis G. 1942 08 09. Gyveno Utenoje. Mokėsi Utenos vid. m-kloje. Administracijos darbuotojas, generolas. Baigė VPI Matematikos fak. Ir VVU Teisės fak. Dirbo 8 m. mokytoju, vėliau LMA, dėstė VPI, 1990–92 Lietuvos AT deputatas, Nepriklausomybės akto signataras, 1990–98 Lietuvos saugumo departamento direktorius.

Antanas Gasperaitis

Kazys Juršys G. 1897 01 16 Tauragnuose. M. 1967 06 11 Klaipėdoje. Aktorius, režisierius. Mokėsi Utenos ir Vilniaus vid. m-klose. Dirbo Tauragnų, Saldutiškio, Utenos įstaigose. Organizavo saviveiklos spektaklius. Už dalyvavimą 1918–1919 įvykiuose burž. valdžios buvo kalintas. 1919–1920 Kaune mokėsi A. Sutkaus vadovaujamoje Vaidybos m-kloje. 1923–1925 Tautos teatro, 1920–1925 „Vilkolakio“, 1926–1939 Valstybės teatro aktorius, 1937–1939 režisierius. 1939–1949 Šiaulių dramos teatro aktorius ir režisierius. 1949–1960 Klaipėdos dramos teatro režisierius. Vaidmenys: Gaudas (P. Vaičiūno „Patriotai“), Plikas („Tuščios pastangos“ 1962), Kajetonas „Naujieji žmonės“ 1933), Bernikas (H. Ibseno „Visuomenės šulai“ 1926), Juknis (V. Krėvės„Žentas“ 1931), Tartiufas“(Moljero „Tartiufas“), 1949) ir kt. Režisavo V. Šekspyro „Karalių Lyrą“ (1937), B. Šo „Pigmelioną“ (1937) ir „Londono linksmybes“ (1950), M. Ponjolio „Topazą“ (1940), V. Hugo „Andželo“ (1952), T. Draizerio „Amerikoniškąją tragediją“ (1953), H. Vuolijoki „Akmeninę gūžtą“ (1958) ir kt. spektaklius.

Regina Stakėnienė

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002