ASD1.gif (8484 bytes)

Autoriai
Pratarmė
Pratarmė elektroninei versijai
Turinys
Sutrumpinimai
Summary in English
Rėmėjai
Paieška

Turinys > Kovos už Lietuvos nepriklausomybę

1831 m. sukilimas  
 
Pagal F. Sliesoriūno ,,1830–1831 metų sukilimas Lietuvoje“ V., 1974 m)

1830 m. rudenį Lenkijoje kilęs sukilimas prieš rusų valdžią, 1831 m. pavasarį apėmė ir Lietuvą . Nors Utena buvo menkas miestelis (neturėjo nė 600 gyv.), bet irgi pateko į sukilimo sūkurį.
Nemaža dalis Utenos apl. dvarininkų buvo patriotiškai nusiteikę ir ruošė kovai savo raitelius, ietininkus ir dalgininkus. Žymiausi šio krašto sukilėlių vadai buvo: uteniškis kapitonas J. Makarskas, debeikietis F. Grotkovskis, Skudutiškio dvarininkas A. Kurminas ir kiti. Balandžio mėnesį iš Daugpilio į Zarasus su malšintojais atvyko generolas F. Širmanas. Į Uteną balandžio 10 d. jis atsiuntė pulkininką Bulgakovą su 908 kareiviais ir 2 patrankomis. Jau tą pačią dieną Utenoje J. Makarsko sukilėliai susirėmė su rusų kareiviais, bet turėjo pasitraukti. Susirėmimai vyko 5 dienas. Balandžio 12 d. į Vyžuonas atvyko pulkininko F. Grotkovskio ir M. Lisieckio sukilėliai – 300 šaulių, 80 raitelių, keli šimtai dalgininkų ir ietininkų. Susirėmimas vyko prie Kaliekių kaimo. Rusų kapitonas Jakovlevas pirmąjį sukilėlių puolimą atmušė. Sukilėliai neteko apie 80 karių. Vieni buvo nukauti, kiti – sužeisti. Vis dėlto malšintojai neatlaikė raitelių spaudimo ir pradėjo trauktis. Iš Utenos į pagalbą atskubėjo pats pulkininkas Bulgakovas. Tuo pasinaudoję sukilėlių raiteliai įsiveržė į Uteną ir sukėlė rusų paniką. Bijodamas, kad bus atkirstas nuo generolo F. Širmano, pulkininkas Bulgakovas skubiai grįžo į Uteną. Balandžio 14 d. J. Makarsko ir A. Kurmino sukilėliai dar kartą puolė Uteną iš Ukmergės ir Vilniaus pusės. Didžiausias susirėmimas įvyko balandžio 15 d. Kautynėse dalyvavo apie 1,5 tūkst. M. Lisieckio ir F. Grotkovskio sukilėlių. Juos parėmė apie 500 V. Lukoševičiaus dalgininkų. Tiek pat dalgininkų atsivedė dar ir M. Matulevskis, padėjo ir Volickio šauliai. Kautynės truko daugiau kaip 3 valandas. Miestelis ėjo iš rankų į rankas. Malšintojai prieš sukilėlius panaudojo patrankas. Nuo sviedinių sudegė 28 namai. Tik pristigę šaudmenų sukilėliai buvo priversti pasitraukti. Per šias kautynes 1 rusų kareivis buvo nukautas, 12 jėgerių sunkiai sužeisti, o 11 sukilėlių pateko į nelaisvę. Balandžio 16 dieną pulkininkui Bulgakovui į pagalbą atskubėjo generolas F. Širmanas. Dėl šaudmenų stokos sukilėliai generolui pastoti kelią nebedrįso, tad šis per Vyžuonas pasuko į Anykščius.

Balys Juodzevičius.

Utena per 1863 m. sukilimą  

Anticarinės nuotaikos 1863 m. pradžioje iš Lenkijos persimetė ir į Lietuvą. Į sukilimą ragino net taikos tarpininkai Tomas Butleris, Julijonas Drazdauskas, Klimavičius ir kiti Utenos apl. dvarininkai. Jau vasario mėnesį caro valdžia pastebėjo ir ,,nusikalstamą“ Spitrėnų dvarininkų Dominyko ir Kasparo Maleckių veiklą: pasiėmę atostogų, abu artilerijos karininkai svečiavosi pas pažįstamus ir ragino remti sukilimą pinigais, arkliais, o valstiečiams žadėjo atiduoti žemę. Pirmieji sukilėliai Utenos ir Liaužadiškio pašto stotyse buvo pastebėti jau 1863 01 19.*1863 02 13, saulei leidžiantis, 5 sukilėliai prie Ažugirių mėgino sulaikyti pašto vežimą. Balandžio mėnesį pastebėtas sukilėlių telkimasis Ažugirių miške. Balandžio 16 d. sukilėliai iš vienos Utenos sodybos į sukilėlių būrį išsivežė 4 žmones. Tą pačią dieną už sukilėlių šnipinėjimą Vyžuonų šile pakorė tūkstantininką Filipą Lebedevą.

*Visos datos rašomos senuoju stiliumi, kaip ir dokumentuose.

Balandžio 17 d. sukilėliai Aknystų dvare nuginklavo ten nuvykusį pristavą Stulginskį. Balandžio 18 d. sukilėliai įsiveržė į Utenos staną ir vėl nuginklavo pristavą (policijos viršininką) Stulginskį ir štabo kapitoną Staniševskį, be to, sunaikino stano kanceliariją. Balandžio 23 d. keletas ginkluotų sukilėlių vėl užpuolė plentu pro Ažugirius važiuojantį pašto vežimą ir mėgino išvaduoti rekrūtą. Tos dienos vakarą apie 20 raitų sukilėlių užsuko pas Utenos pristavą ir pareikalavo parūpinti 60 pastočių sukilėliams vežti. Pristavui įsakė atvykstančius sukilėlius pasitikti su žibintais ir procesija, kurioje dalyvautų kunigas ir rabinas... Toks caro valdžios įstaigų ir pareigūnų užpuldinėjimas ir terorizavimas vyko iki pat rudens. Utenos apl. buvo laikomos vienom iš maištingiausių Kauno gub. Aktyviai sukilime dalyvavo Spitrėnų dvarininkai Dominykas, Juozas, Kasparas ir Karolis Maleckiai, Staškūniškio ūkvedys Kazimieras Lukošiūnas, Budreikių dvarininkas Vincentas Lukoševičius (priklausė Kasparo ir Dominyko Maleckių būriams), Stalėriškių valstietis Dominykas Opanskis, nuo Mogiliovo atsibastęs studentas Povilas Červinskis, Albertas Minskis ir kiti. Menkai ginkluotiems sukilėliams buvo sunku kautis su gerai ginkluotais ir išmuštruotais caro kareiviais. Dauguma kautynių baigdavosi sukilėlių pralaimėjimu, žūtimi, represijomis. Bet sukilėliai ėjo mirti ,,už mūsų ir jūsų laisvę“. Dominykas Maleckis jau balandžio 11 d. su savo vyrais nuvyko į Z. Sierakausko sukilėlių stovyklą ir kaip karininkas buvo paskirtas 7-ojo liaudies bataliono vadu. Jo brolis Kasparas Maleckis vadovavo 8-jam sukilėlių batalionui, o paskui buvo paskirtas Ukmergės apskrities sukilėlių karo viršininku. Į sukilimą išėjo ir jų broliai Karolis ir net devyniolikmetis Juozas, dar gimnazistas. Tiek Dominykas, tiek Kasparas dalyvavo daugelyje kautynių. Po nesėkmingo mūšio prie Biržų Kasparas su būriu grįžo į Minčios miškus. 1863 05 04 baudėjams (2 kuopos pėstininkų ir 75 kazokai) vadovavęs pulkininkas Poltorackis Minčios miške užklupo apie 300 K. Maleckio sukilėlių ir juos išblaškė. Žuvo 6, kitą dieną suimta dar 11 sukilėlių. Vėliau K. Maleckis blaškėsi po Anykščių, Troškūnų, Andrioniškio apl., nuolat persekiojamas baudėjų. 1863 11 21 Dominykas Maleckis buvo suimtas, o gruodžio 9 d. pakartas. Kasparas pasitraukė į Prancūziją. Juozas suimtas ir 6 m. išsiųstas į katorgos darbus Sibire. Iš valstiečių kilęs Kazimieras Lukošiūnas su apie 70 vyrų būriu veikė daugiausia Daugailių, Dusetų ir Užpalių apl. Dalyvavo kautynėse prie Kamajų, buvo užėmęs Dusetų miestelį, o liepos 11 d. susirėmė su pulkininko Šolco baudėjais. Anykščių, Utenos ir Užpalių apl. pagarsėjo Povilo Červinskio – Sovos būrys. Peterburgo univ. studentas už maištą prieš caro valdžią buvo uždarytas į Daugpilio tvirtovę, bet iš jos pabėgo į Lietuvą ir dalyvavo kovose su baudėjais K. Lukošiūno ir D. Maleckio būriuose, paskui sudarė savo būrį. 1863 09 27 jis užpuolė karinį baudėjų transportą, 1 kareivį nukovė, 2 sužeidė, atėmė 5 šautuvus, 20 puskailinių, 5 milines, 30 porų apavo. Prasidėjus žmonių trėmimams, P. Červinskis ruošėsi suimtuosius vaduoti, bet rusų kareiviai jau lipo jo būrio kovotojams ant kulnų. Baudėjų persekiojamas Povilo Červinskio būrys (22 raiteliai ir 20 pėstininkų) apsistojo Utenos vls. Pušynėlės vs. Esaūlas Grekovas su 30 kazokų pasivijo sukilėlius. Kai šie pasislėpė daržinėje, baudėjai daržinę padegė. Kautynėse žuvo 14 sukilėlių, o 16 buvo suimta. Povilas Červinskis buvo sužeistas, bet su 2 draugais pabėgo, tačiau kitą dieną buvo sugautas, o 1861 03 07 Užpaliuose pakartas. Už sukilėlių rėmimą ar dalyvavimą sukilime caro valdžia trėmė į Rusiją ištisus kaimus, o suimtuosius kankindavo tol, kol tie išduodavo, kas davė valgyt, kas suteikė pastogę. Įbauginti žmonės net patys pradėjo suiminėt nuvargusius ar sužeistus sukilėlius ir perdavinėt valdžiai. Į ištremtųjų ūkius buvo privežta kolonistų rusų, kad šie parodytų , kaip reikia mylėt carą ir imperiją.

Balys Juodzevičius

1905–1906 m. revoliucija  

1905 m. revoliucija Rusijoje pasiekė ir Lietuvą. Tačiau dalis maištaujančiųjų reikalavimų Lietuvoje skyrėsi nuo tų, kurie kelti Rusijoje. Sukilimas reiškėsi įvairiais būdais. 1905 11 21–22 d. Vilniuje įvyko valstiečių ir darbininkų suvažiavimas, kuriame dalyvavo 2000 atstovų, kurių daugiau nei pusė buvo valstiečiai. Jame reikalauta Lietuvos autonomijos bei kt. teisių ir laisvių. 1905 11 29 Vyžuonose įvyko mitingas ir demonstracijos, kurių metu pašalinta carinė ir išrinkta nauja vls. valdyba.Tas pat įvyko 1905 m. lapkričio mėn. Užpaliuose. 1905 11 25 Utenoje naujuoju vls. viršaičiu išrinktas Petras Degulis, raštininku – Antanas Garliauskas. P. Degulis šaukė sueigas, pakeitė sen. pareigūnus, panaikino pastotes, išdavinėjo pasus su savo parašu, ragino nemokėti mokesčių. 1906 01 06 mitingai ir demonstracijos vyko Daugailiuose. 1905 07 16–11 06 – Leliūnuose, 1905 02 – Tauragnuose. Norint m-klas sudemokratinti, buvo šalinami rusai mokytojai, išnešami caro portretai ir kt. Tai įvyko 1905 11 06 Leliūnų, 1905 m. lapkričio – gruodžio mėn. – Sudeikių, 1905 m. lapkričio mėn. – Utenos m-klose. 1905 m. vasarą pašalinti mokytojai Tauragnų prad. m-kloje, 1905 11 7 ir 11 13 – Užpalių prad. m-klose. Išrinktas naujas mokytojas S. Namikas. Sukilę valstiečiai ir darbininkai daužė alkoholinių gėrimų parduotuves (monopolius), reikalavo savivaldos ir laisvės renkant pareigūnus, kurie atsakytų prieš liaudį, luomų panaikinimo, lietuvių kalbos įvedimo vls., teismuose, lietuvių tautybės prilyginimo kitoms tautybėms, zemskinių viršininkų pareigybės panaikinimo, susirinkimų, org. laisvės, seimo sušaukimo Vilniuje ir kt. Ginčytinose žemėse Tauragnų dv. valstiečiai kirto mišką. Carinė valdžia į neramumų vietas siuntė kazokus. Pvz., Tauragnų vls. buvo atsiųsta pusė kuopos kazokų. 1906 07 09 numatytus Kauno gubernijos apskričių žemėtvarkos komisijos atstovų rinkimus boikotavo Tauragnų, Utenos ir Vyžuonų valsčių valstiečiai. Dūmoje buvo ir socialdemokratų, kurie palaikė valstiečių ir darbininkų reikalavimus. Vienas jų – žemės gavimas iš dvarų. Laikraštis ,,Skardas“ rašė, kad Kauno gub., kuriai priklausė dabartinis Utenos raj., ,,Visi išrinktieji valdžios ponų ir jų bičiulių kunigų priešai“, (,,Skardas“, 1907 Nr. 5 p. 65). 1905 11 06 V. Kapsukas pasirašė Lietuvos socialdemokratų partijos atsišaukimą, raginantį ginkluotam sukilimui. Ginkluoti Anykščių sukilėliai nuginklavo Kuktiškių uriadniką ir Labanoro apl. eigulius. 1905 m. gruodžio mėn. nuginklavo Užpalių, Vyžuonų ir Debeikių uriadnikus. Anticarines nuotaikas kurstė laikraščiai ,,Varpas“, ,,Ūkininkas“, ,,Tėvynės sargas“, ,,Darbininkų balsas“, ,,Darbininkas“, ,,Draugas“ ir kt. Nežymią įtaką turėjo laikraštis ,,Iskra“. 1902 m. rugpjūčio mėn. iš Kijevo Lukjanovo kalėjimo pabėgo 10 iskrininkų. Vienas jų – vėliau įžymus bolševikas N. E. Baumanas – per Vilnių vyko į užsienį ir kurį laiką slapstėsi Ramavydiškių k. ,,Iskrą“ iš Peterburgo atveždavo Juodelė. Nors Vilkmergės aps. revoliuciniai įvykiai buvo apėmę didžiausią teritoriją, lyginant su kitomis apskritimis (apie 87%), 1905–1906 m. revoliucija greitai nusilpo. 1905 m. pabaigoje Utenos valsčiuje buvo grąžintos senos pareigybės, o nauji vls. Komisariatai ir jų nutarimai panaikinti. Užpalių vls. valstiečiai Antanas Vaškelis ir Mykolas Kubiliūnas už tai, kad dainavo carą niekinančias dainas, patraukti baudžiamon atsakomybėn ir jiems paskirtos baudos – po 25 rykštes. Užpalietis Petras Namajuška buvo pakartas. Aktyviausi dalyviai A. Birieta, P. Degutis, K. Grikiapelis, A. Mileikis, F. Sirutis, J. Streižys ir kt. buvo suimti ir kalinami Ukmergės kalėjime. Beje, 1905–1906 m. revoliucijos metu Kauno gubernatoriumi buvo Piotras Veriovkinas, vėliau Vyžuonėlių dv. savininkas.

Gediminas Isokas

1941 m. BIRŽELIO SUKILIMAS  

Gyventojų areštai, tardymas, o ypač trėmimai į Sibirą jau 1940–1941 metais išsklaidė sovietinio melo miglą, kuria buvo dangstoma okupacija. Jau pirmosiomis karo dienomis visuose miesteliuose ir net kai kuriuose kaimuose susiorganizavo sukilėlių būriai, suplevėsavo tautinės vėliavos. Apie sukilimo mastą Utenos aps. kalba archyvų (LVA .F. K – 1. Ap. 15. b. 3366) duomenys.

Vietovė

Sukilėlių skaičius

Būrio vadas

Alanta

13

Zigmas Kazakevičius

Andrioniškis

9

Adolfas Zubavičius

Anykščiai

21

 Juozas Vyšniauskas

Bijutiškis                      

9

Vincas Jakštonis

Daugailiai

12

Antanas Ruzgas

Debeikiai

19

Vladas Mizeikis

Juknėnai

6

Alfonsas Kunčius

Kimėnai

18

Vacys Smalys

Kirdeikiai

50

Antanas Biliūnas
Jonas Gimžauskas

Kuktiškės

27

Tomas Černeckas

Leliūnai

15

Kazys Poška

Molėtai

41

Antanas Kacevičius

Saldutiškis

150

Adolfas Telksnys
E. Petrauskas

Skiemonys

21

Antanas Briedis

Skudutiškis

27

Feliksas Poviliūnas

Spitrėnai

12

Jonas Rastenis

Stirniai

12

Juozas Petrauskas

Sudeikiai

11

Vytautas Ramelis

Suginčiai

11

Kazys Paleckis

Tauragnai

24

Kazys Žiedas

Utena

38

Alfonsas Patalauskas
Kazys Lisauskas

Užpaliai

59

Juozas Namikas

Videniškis

24

Nikodemas Butkus

Vyžuonos

40

Juozas Marcinkevičius

Daugiausia susirėmimų su bėgančia raudonąja armija ir sovietiniais aktyvistais buvo Saldutiškio apl. Jau birželio 24 d. sulaikytas automatrica važiavęs Utenos sovietinis aktyvas. Nors buvo sužeistas sukilėlis Antanas Samsonas, bet sukilėliams atiteko 5 šautuvai ir šovinių. Birželio 25 d. sukilėliai užpuolė sunkvežimį su raudonarmiečiais. Nukauti 9 bolševikai, atimta daug ginklų. Žuvo 2 sukilėliai – Petras Bieliauskas ir Bronius Želnys. Saldutišky sukilėlių jau buvo apie 150, bet vis trūko ginklų, šaudmenų. Didelės kautynės birželio 26 d. įvyko prie Pučkoriškių k.: paimta keliolika sunkvežimių, tankelis, radijo stotis. Žuvo sukilėlis Lašinskas ir vienas neatpažintas. Dar 4 sukilėliai žuvo, kai į jų užnugarį Saldutiškio komjaunuoliai užvedė raudonarmiečius. Vokiečiai į Saldutiškį atvažiavo tik liepos 2 d. (Karys, 1942 07 04 ir 07 25). Susirėmimų su bėgančia rusų kariuomene vyko prie Tauragnų, Vyžuonų, Utenoje ir kitur. Sukilėliai, mėgindami nuginkluoti raudonarmiečius, dažnai rizikuodavo. Dėl to ne vienas skaudžiai nukentėjo ar net prarado gyvybę. Sukilime žuvo Juzas Gorskis iš Nemeikščių, Napoleonas Juška iš Vyžuonų, Povilas Jurėnas iš Spitrėnų, Anupras Kavoliūnas iš Skudutiškio, Petras Kazakevičius iš Našloniškio, Jonas Kraujelis iš Rašelės vs., Antanas Meištas iš Stabulankių, Leonas Miežonis iš Skudutiškio, Adolfas Miškinis iš Antilgės, Jonas Stundžia iš Tauragnų, Mykolas Vygėlis iš Surviliškio, Vytautas Vilnonis iš Anykščių, Alfonsas Vyžinis iš Molėtų, Kazys Žemaitis, studentas, nušautas Butiškių k. Įsiutę raudonarmiečiai iššaudė daug civilių žmonių. Tik Tauragnų apl. nuo jų rankos žuvo daugiau kaip dvidešimt žmonių – Vincas Blažys, Bronius Musteikis, Stasys Papirtis, Vincas Ruzgas, Vincas Šuminas, Antanas Toleikis, Henrikas Tamošiūnas, Albinas Vaišnoras, Agota ir Anastazija Žilėnaitės, Vincas Žilėnas ir kt.

Balys Juodzevičius

Nepriklausomybės kovų metai  

1918 m. rudenį, traukiantis vokiečiams, Utenoje buvo sudarytas aps. vykdomasis komitetas (pirmininkas – Steponas Kairys). Prieš pat Kalėdas (gruodžio 24 d.), priartėjus bolševikų kariuomenei, valdžią perėmė revoliucinis komitetas (pirmininkas Petras Baltrūnas). Uteną ir jos apylinkes užėmė bolševikų Pskovo divizija (vėliau pavadinta Lietuvių divizija). Lietuvių kariuomenė dar tik buvo pradėjusi kurtis ir negalėjo pasipriešinti įsibrovusiam priešui. Vis dėlto po trejeto mėnesių lietuvių savanoriai, remiami saksų savanorių, bolševikus pradėjo iš Lietuvos stumti. Gegužės mėnesį buvo išvaduota Ukmergė, Panevėžys, ir lietuvių bei saksų savanoriai trimis voromis pajudėjo link Utenos. Bolševikai okupuotoje teritorijoje 1919 05 04 paskelbė 1895–1898 m. gimusių vyrų mobilizaciją. Iš buvusių revoliucinių komitetų ir šiaip komunistiškai nusiteikusių žmonių sudarė komunistų būrį, kad, plėšdami ir taip nuskurdusius ūkininkus, parūpintų raudonajai armijai maisto, drabužių, priverstų stoti į bolševikų armiją.
Kaudamasi su bolševikais, pirmoji savanorių vora judėjo Alantos – Pakalnių vieškeliu link Utenos. Savanoriams vadovavo karininkas Kazimieras Ladyga. Šiame ruože buvo įsitvirtinęs bolševikų III brigados VII Lietuvių pulkas. Didžiausi susirėmimai prie Alantos vyko gegužės 17–18 d. Miestelis ėjo iš rankų į rankas, pagaliau bolševikai pasitraukė. Mažesnių susirėmimų dar įvyko prie Motiejūnų, Kaniūkų. Dar kartą bolševikai bandė sulaikyti lietuvių savanorius, įsitvirtinę Jaurų kalne, į rytus nuo Pakalnių bažnytkaimio, bet gegužės 31 dieną, pabūgę apsupimo, po neilgų kautynių pozicijas apleido.
Antroji savanorių (lietuvių ir saksų) vora, kaudamasi su priešu, stūmėsi Ukmergės – Utenos plentu. Bolševikai mėgino spirtis Miškiniškių – Klevėnų – Juškonių – Bijeikių ruože. Čia prarado šarvuotį. Bolševikų paniką sukėlė lėktuvas, iš kulkosvaidžio apšaudęs jų karius. Gegužės 30 d. bolševikai prarado šarvuotį prie Sungailiškio k., Apšlavo ir Ilgio ežerų sandūroje. Gegužės 31 d. savanorių žvalgybinis būrys, atklydęs nuo Debeikių, Antalgės k., Adomo Voverio sodyboje, netikėtai užklupo penktąjį latvių pulko štabą, atėmė 7 vežimus (vieną su maistu), lauko virtuvę ir paėmė į nelaisvę 28 bolševikus. Tarp jų buvo ir 1 gydytojas. Su tokiu laimikiu jau traukėsi Debeikių link , bet prie Kilėviškių k. savanorius pasivijo bolševikai ir beveik visus belaisvius išvadavo. Po to savanorius bolševikai dar mėgino sulaikyti Upių pievose, prie Morkūno ir Girniaus vs., bet turėjo skubiai trauktis.
Trečioji savanorių (lietuvių ir saksų) vora nuo Anykščių per Debeikius pasuko Vyžuonų link. Rimtesnio pasipriešinimo nebuvo, tad dalis karių patraukė vaduoti Užpalių, o kiti judėjo vieškeliu į Uteną. Pirmasis rimtas susirėmimas įvyko Kaliekių – Biliūnų ruože. Artilerijos remiami savanoriai bolševikus išstūmė, bet šie įsitvirtino Naujasodžio – Palijoniškio – Sirutėnų ruože. Savanoriai vėl buvo priversti trauktis į Kaliekius, kiti net į Vyžuonų dv. Stigo šovinių. Raiste įklimpo patranka ir atiteko bolševikams.
Birželio 1 d. Kazio Ladygos vora priartėjo prie Utenos, šalia miestelio jau buvo ir antroji vora. Žvalgybinis husarų ir ulonų būrys prie Jotaučių mėgino atkirsti pasitraukiančius bolševikų dalinius. Pabūgę apsupimo, 1919 06 01 priešai iš Utenos pasitraukė. Pirmoji į Uteną įžygiavo K. Ladygos vora. Birželio 3 d. buvo išvaduoti Užpaliai, Daugailiai, o Skudutiškį, Suginčius, Kuktiškes, Saldutiškį ir Tauragnus užėmė iš pietų atslinkę lenkų daliniai, irgi kovoję su bolševikais. Šios gyvenvietės iš lenkų buvo išvaduotos tik 1920 07 09.
Netrukus Jasonyse ir Vyžuonėlėse buvo įrengti savanorių registravimo ir mokymo punktai. Ginti Lietuvą savanoriais stojo beveik penki šimtai šio krašto vyrų. 1919 08 25 bolševikai pasitraukė ir iš Zarasų – paskutinio Lietuvos miesto.

Balys Juodzevičius

Lietuvos vietinė rinktinė 

1944 m. pr., kai vokiečių kariuomenė rytų fronte patyrė didelių nuostolių ir pradėjo trauktis, Lietuvai atsirado viltis atgauti nepriklausomybę. Reikėjo skubiai atkurti ginkluotąsias pajėgas. Po ilgų prašymų generolas Povilas Plechavičius gavo leidimą kurti Lietuvos vietinę rinktinę kovai su sovietų partizanais. 1944 02 16 generolas per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą, ragindamas ginti Tėvynę nuo bolševikų ordų, stoti į Vietinę rinktinę. Utenos aps. Vietinės rinktinės komendantu dar 1944 02 10 buvo paskirtas Juozas Vidugiris, štabo adjutantu – Mykolas Augutis, karo gyd. – leitenantas Kviklys. Buvo suorganizuotos dvi savanorių kuopos (apie 350 vyrų). Savanoriais buvo užsirašę daugiau, bet trūko apavo, aprangos, ginklų, patalpų. Naujokus mokė vietiniai karininkai ir puskarininkiai – Jonas Čiegis, Antanas Falkauskas, Kazys Grigaitis, Jonas Lasys, Kazys Lisauskas, Povilas Protas, Edvardas Rašimas, Albinas Repšys, J. Skorochodovas, S. Vėžauskas ir kiti. Didžioji dalis Utenos g-zijos vyresniųjų klasių berniukų išvyko mokytis į Marijampolės karo m-klą.
Uteniškiai sudarė 308 bataliono trečią ir ketvirtą kuopas. Du mėnesius pasimokę, 1944 05 02 su ukmergiškių (I ir II) kuopomis jie išvyko į Ašmenos apylinkes, kur siautėjo lenkų Armijos krajovos partizanai. Vokiečiai jau nerimavo dėl atkuriamos Lietuvos kariuomenės ir norėjo priversti jaunimą eiti į frontą. Lenkų partizanai buvo įspėti apie žygiuojančius lietuvių savanorius ir surengė pasalą. 1944 05 06 mūšyje su Armija krajova prie Graužiniškių miestelio žuvo 21 Utenos plechavičininkas: Antanas Adomėnas, (Raguškių k.), Povilas Antanavičius (Gaižiūnų k.), Antanas Avlasevičius (Baublių k.), Juozas Bivainis (Sėlės k.), Jonas Bražėnas, Balys Buivydas (Varkujų k.), Antanas Kazlauskas (atvežtas be galvos), Jonas Matulionis, Albertas Mikalauskas (Anykščių mst.), Stasys Mikulėnas (Leliūnų k.), Bronius Nariūnas, Vytautas Paršelis (Anykščių mst.), Jonas Petrauskas (Vyžuonų mstl.), Julius Pumputis (Kačiūnų k.), Balys Putrimas (Viešeikių k.), Stasys Vijeikis (Avižienių k.), Stasys Zabulionis (Sprakšių k.), Bronius Žvirblis (Šventupio k.). Dar trys ,,plechavičiukai“ buvo neatpažinti, nes lenkai atvežė nukapotomis galvomis.
Per kautynes daug ,,plechavičiukų“ buvo sužeista, nemažai pateko lenkams į nelaisvę. Išsityčioję, nurengę uniformas, belaisvius paleido namo, kitus karius, grįžusius į kareivines, vokiečiai nuginklavo ir išvežė į Vokietiją. Dalis karių, sužinoję apie vokiečių klastą, pabėgo arba, vadų su ginklais išvesti iš kareivinių, grįžo namo, o paskui atsuko ginklą prieš kitą okupantą.

Balys Juodzevičius

© Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka
Utena. 2002